Vos už 7 km nuo Ignalinos rajono ribos, Švenčionių rajone tyvuliuojančio Bėlio ežero saloje, aptikta bronzos amžiaus gyvenvietė. Tas jausmas, kai tu ranka gali paliesti indus, naudotus prieš 2500 m., miežius, kviečius, riešutus, augintus prieš 2500 m., apžiūrėti gyvulių, augintų maistui kaulus ir suvokti, kiek daug ši žemė, kuria šiandien vaikštai ir tu, pasirengusi atskleisti. Tereikia paprašyti. Jei religija ir politika yra griaunančioji ir naikinančioji jėga, tai istorija ir kultūra – kuriančioji. Istorija ir kultūra, persipynusios drauge, gali padėti išsivaduoti iš spąstų, kurie kankina svetimais tikslais, primestais norais, sielos ir kūno ligomis. Atsiverkime žinioms ir leiskimės į vaizduotės nešamas keliones, paremtas archeologų radiniais, mokslininkų laboratoriniais tyrimais. 

Ne kartą jau minėjau, kad dirbtinai suskirstyti į kuo mažesnes teritorijas esame tam, kad būtume lengviau valdomi ir kontroliuojami bei nesudarytume grėsmės, tapę vieningais. O kadaise juk buvome viena Nalšios žemė. Apie tai kaskart primena ir istorija bei radiniais turtingas, nors ir kuklus Nalšios muziejus. Jame ne tik Švenčionių krašto istorija, jame – visos Nalšios žemės praeities ir ateities fragmentai. 

Lapkričio 18 d. Nalšios muziejuje vyko įspūdingų atradimų pristatymas visuomenei. Bėlio ežere po vandeniu aptikta bronzos amžiaus gyvenvietė, kurios unikalumas ir radinių gausa užgožia iki šiol rastus panašius objektus, net ir tokius, kaip Luokesų polinė gyvenvietė Molėtų rajone.

„Mano tėvai visą gyvenimą domėjosi etnografija, aš pati – etnografė ir aštuonerius metus puoselėjau svajonę, laukdama kol dukra užaugs, atlikti archeologinius tyrimus Bėlio ežero apylinkėse“, – vienu sakiniu tai, kas įvyko, išliejo Regina Mikštaitė-Čičiurkienė, Nalšios muziejaus vadovė.

Žmogus, kuris nėra abejingas savam kraštui, žiupsnelis po žiupsnelio renka įvairią medžiagą, turi žinių, nesunkiai gali atlikti žvalgytuves. Tai kažkada ir pradėjo daryti R. Čičiurkienė, tik ji, žinoma, negalėjo imtis archeologinių kasinėjimų, tyrimų ir panašių dalykų. Tačiau tai neseniai padarė jos dukra Ingrida Čičiurkaitė su kolega Roku Kraniausku. Būdama archeologe, Ingrida ne tik išpildė savo mamos svajonę atskleisti Bėlio ežero paslaptis, bet ir pati tapo žinoma pasaulyje atradimų dėka bei išgarsino savąjį kraštą, padėdama pildyti istorijos spragas, puoselėti intelektualųjį turizmą. 

Vis sukasi galvoje ir kraštotyrininko Antano Karmono spėjimai po žvalgytuvių Rudakampių pusiasalyje Ilgio ežere ir Gavaičio bei Gavio iškyšulyje, esą yra užuominų apie turtingą ir dar neužrašytą Ignalinos istoriją. Sukasi galvoje ir mūsų skeptikų svaičiojimai, esą visa tai niekalai ir pasakos. Bet štai jums svaičiojimų ir pasakų rezultatas Bėlio ežero saloje ir apylinkėse. Juk pirmieji žingsniai link faktų atsirado po R. Čičiurkienės žvalgytuvių būtent mintyse ir spėjimuose. 

Vadovaudama Nalšios muziejui, R. Čičiurkienė puikiai išmano savo darbą ir supranta, kad muziejus yra krašto širdis, kuriame susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Norint kurti ateitį, privalai žinoti praeitį ir gerbti dabartį, todėl reikia ne tik domėtis šių dienų aktualijomis, menais ir amatais, bet ir atlikti labai svarbią muziejui – tiriamąją funkciją. Kompetencijos nestokojanti muziejaus vadovė ėmėsi šios veiklos ir, gavusi finansavimą bei savivaldybės palaikymą, įgyvendino nuostabų projektą. 

I. Čičiurkaitė bei R. Kraniauskas dvejus metus vykdė kasinėjimus ir atliko povandeninius tyrimus Bėlio ežere. Anot jų, sonaru žvalgant ežero dugną, ties Bėlio sala aptiktos į dugną sukaltos polių struktūros bei ežere pasklidusios medinių pastatų sijos. Archeologinių tyrimų metu kasinėjimai vykdyti po vandeniu ir pačioje saloje. Salos povandeniniame šlaite aptikti trimis eilėmis sukalti mediniai poliai, tikėtina, kad tai gynybinė užtvara, saugojusi prieigą į saloje įsikūrusią gyvenvietę, kuri anuomet galėjo būti apie 10 arų ploto, o dabar, nesant poliams, siekia 6 arus. Tarp polių gausiai rasta brūkšniuotosios keramikos puodų šukių, gyvūnų kaulų, naudotų maistui, perdegusių akmenų. Saloje aptiktas ir židinys, suformuotas iš akmenų ir molio bei sudegusių medinių rąstelių klojinys. Tarp rąstelių rasta keramikos šukių, titnago nuoskalų, surinkti suanglėję kviečių ir miežių grūdai, riešutų kevalai, žuvų ir gyvūnų (arklių, ožkų, avių, šernų, karvių ir bebrų) kaulai. Fizinių ir technologijos mokslų centre Vilniuje nustatyta, kad polių rąstelių bei grūdų apytikslis amžius yra 541–548 metai prieš Kristų. Archeologų spėjimu, saloje buvo įsikūrusi įtvirtinta vėlyvojo bronzos amžiaus–geležies amžiaus pradžios gyvenvietė, kurią sudarė pastatų kompleksas įrengtas apskritoje, apie 50 metrų skersmens saloje, beveik vandens lygyje. Laikui bėgant, vandens lygis pakilo, dalis gyvenvietės struktūrų atsidūrė po vandenių, o drėgnoje aplinkoje puikiai išsilaikė mediena ir organika. 

Šis atradimas įdomus tuo, kad kasinėjant buvo ištirta vos 4 kv. m. salos, o tai yra labai mažas plotas, bet tiek daug pasakojantis. Kasinėjamai kol kas užkonservuoti ir bus tęsiami kitais metais. Pasak archeologų, ši sala kažkada buvo vienos šeimos ar giminės namai ir juose koncentruotai viskas išlikę vienoje vietoje. Galima centimetrų tikslumu atvaizduoti žmonių gyvenimą, vykusį prieš 2500 metų. Kadangi patekę į vandenį visi daiktai likdavo gulėti ant šlaito, per tūkstančius metų jie neužsinešė storu dumblo sluoksnio, o tik apaugo geldelėmis, tiesa, kai ką įkalino lelijų šaknys. 

Dar iki lapkričio 30 d. visi Bėlio saloje ir ežere rasti radiniai bus eksponuojami Nalšios muziejuje, taip pat norintys galės pamatyti ir filmuotą kasinėjimų medžiagą, o vėliau viskas iškeliaus pas mokslininkus inventorizacijai. 

Renginio metu žinovai ir smalsuoliai aptarinėjo radinius, dalinosi įspūdžiais, bendravo su archeologais, suprojektavo jau ir dabar galimus lankyti kelis maršrutus palei Bėlio, Bėlaičio ir Sėtikio ežerus, kuriuos lankant galima susižeri daug žinių. 

Ir kaip gi išeisi nepamaloninęs gomurio… Atsigaivino susirinkusieji minėtų ežerų pakrantėse trykštančių šaltinių vandenėliu, pasisotino namuose kepta duonele, rūkytais lašiniais ir dešromis, o desertui – pagal tūkstančių metų senumą receptą pagamintu skanėstu iš sorų kruopų, sviesto, medaus ir riešutų. 

Graži, jauki ir šildanti senovės, mokslo ir modernumo dermė po vienu stogu. 

Nuotraukos autorės ir archeologų ekspedicijos