Skip to content

Ir vis dėlto, kokia kryptimi vystysis žemdirbystė 

Pranas ZUBRICKAS

Agrarinių mokslų specialistams, pažangiai mąstantiems žemdirbiams, ūkininkams krytis kaip ir aiški – tvari žemdirbystė. Ir tam prieštarauti, neigti vargu ar atrastume daug oponentų. Aukštų išmanių technologijų taikymas su dirbtinio intelekto taikymu – idealus variantas. Regis, geriau, net ir neverta, fantazuoti ką nors ,,mandresnio“ žemės ūkyje. Bet yra vienas svarbus momentas. Kad ir kokias aukštas išmaniąsias technologijas būtume įvaldę žemės ūkyje, nėra garantijos gauti gausios garantuotos produkcijos. Nes labai daug įtakos turi meteorologiniai faktoriai. Užtenka momentinių ekstremalių stichinių reiškinių, tokių, kaip labai stipri šalna, liūtis su potvyniais ar uraganas, galingi vėjai, sausra su aukšta temperatūra, speiguota besniegė žiema ar kokie kiti nenumatyti oro kaprizai, kaip įdiegtos modernios pažangios technologijos teigiamų rezultatų gali ir neduoti. 

Visas pasaulis sunerimęs dėl klimato kaitos. Rengiamos viso pasaulio valstybių vadovų konferencijos (neseniai dar viena baigėsi Hurgadoje, Egipte), svarstoma, kaip sustabdyti klimato atšilimą visoje mūsų planetoje. Norima kasmet sukaupti 100 milijardų dolerių fondą, jo lėšas skiriant neišsivysčiusioms šalims taršalų emisijos mažinimui į aplinką. Yra nuojauta, kad jei ir pavyktų sumažinti taršą, CO2 kiekį į aplinką, bet nelabai tikiu, kad Žemėje ženkliai sumažėtų ekstremalių, stichinių ar jau minėtų reiškinių. Klimato kaita, matyt, vyksta ne vien dėl organinio kuro deginimo, bet ir dėl kitų faktorių, kurių gal dar nežinome arba nenorime žinoti. Nenustebčiau, kad milžiniškos pastangos (svarbiausia – finansiniai ištekliai) mažinti CO2 ir kitų taršalų patekimą į aplinką rezultatai gali nuliūdinti. Ir jei taip atsitiktų, kaltų, kai paprastai, būtų nerasta. Tad į kokią žemdirbystę reikėtų orientuotis?

Aišku – į tvarią, pereinant į uždarą vertikalią žemdirbystę su visomis pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Kito varianto nėra. Gal kai kas pasakytų, kad ateitis priklausys dirbtinėse sąlygose išaugintam maistui, kaip jau dabar gaminama dirbtinė mėsa fabrikuose ar net kava (suomių laboratorijoje ji gaminama biotechnologijų metodais iš ląstelių). Nemanau, kad visi mitybai skirti produktai bus auginami iš kultūrų ląstelių, audinių (tokių, kaip prieskoninės ir žalumyninės daržovės, krapai, salotos, agurkai, pomidorai ir kitos). Beje, ir uždara vertikali žemdirbystė nėra visiška naujovė. Jau prieš keletą dešimtmečių buvo pradėta uždarose erdvėse auginti kai kurias žalumynines daržoves, neskaitant grybų auginimo pramoniniu būdu. 

Prisimenu, prieš daugiau nei 20 metų, esant gyvam A. Arcimavičiui (Ignalinos tarzanui) ir jam ,,tarzanaujant“ tarp Ilgio ir Balčio ežerų, pasiūliau jo stovyklavietėje įsirengti vertikalią trijų aukštų etažerę, tikslu turėti mitybai vitamininių žalumynų (salotų, ridikėlių, rukolos, svogūnų laiškams). Šis mini įrenginys funkcionavo gal dvejus metus. Buvo padaryta keletas principinių klaidų. Įrengta per silpnai saulės apšviestoje vietoje, o substratas kultūroms buvo paimtas iš Balčio ežero dumblo, galima sakyti dalinai sapropelis. Mini sistema veikė gana prastai ir dėl silpno apšvietimo, ir dumblo, kuris turėjo būti bent metus peršaldytas žiemą. Pramoniniuose šiltnamiuose įdiegta daug inovatyvių sprendimų, tik retai matyti vertikalios žemdirbystės elementų. Agurkai, augantys ant vertikalių atramų, tai ne vertikali žemdirbystė.

Kokius pranašumus siūlo daugiaaukštis ūkininkavimo principas uždaroje erdvėje. Pirmiausia, milžiniška žemės plotų ekonomija, visus metus realizuojama produkcija, didžiulė vandens išteklių ekonomija (1 kg sausos augalinės masės vienetui išauginti reikia nuo 250 iki 1000 kg vandens – uždaroje erdvėje transpiracijos metu didžioji dalis vėl sugrįžtų augalui), mitybinių medžiagų ekonomija, taikant aeroponikos metodą, minimalus apsaugos priemonių poreikis nuo piktžolių ligų ir kenkėjų, aukštos kokybės ekologiškos produkcijos tiekimo galimybė vartotojui. 

Kadaise, prieš kokius dešimt metų, kai buvau užsidegęs vertikaliosios žemdirbystės idėjos privalumais (o ksd tai bus – tik laiko klausimas), buvau suprojektavęs utopinį (dabar, man regis, visai realų) 20 ha statinį, kuriame yra 20 aukštų (lentynų), kuriame būtų auginami vasariniai kviečiai, nuimant penkis derlius (yra pakankamai veislių su 70 dienų vegetacija) ir gaunant 12t/ha grūdų. Metinis derlius siektų apie 2400 t. Ir tai, manau, ne riba, nes visus rodiklius galima gerinti kopiant į aukštį. Tai tolygu, ką ūkininkai gerais metais prikulia iš 300–400 ha ploto. Atlaisvintus monokultūrų laukus (kas labai neramina aplinkosaugininkus) būtų tikslinga paversti natūraliomis pievomis, miškais su vertingomis medžių rūšimis. Arba tuose laisvuose plotuose (ar dalyje) siūlyti kurtis jaunoms ūkininkų šeimoms, atrėžiant joms po 3–5 ha tvariam ekologiškam ūkininkavimui. 

Gal kam tai nerealu, jei žiūrima iš šių dienų realijų. Dabar neretai nauji ūkininkavimo metodai ir idėjos bandomos įgyvendinti jau eigoje ir galiausiai pasirodo nepažangiomis, nešiuolaikiškomis. Rimtą proveržį galima žengti, žiūrint, kaip bus ūkininkaujama po 15–20 metų. Vertikali žemdirbystė uždarose erdvėse tikrai ne naujiena. O žalumyninių daržovių kultivavimas vertikaliose uždaruose erdvėse jau, galima teigti, praeitas etapas. Toks ūkininkavimo metodas itin aktualus būtų, kur sausas klimatas, kur gyventojų tankumas didelis. Žinoma, ne visas kultūras būtų tikslinga perkelti į uždaras erdves. Manau, kad obelų nekeltume tenai, nors ir tiktų būti joms ten. Yra žemaūgių koloninių veislių, bet derlius, ko gero, būtų vienas per metus. Kas gali pretenduoti? Tai žemaūgės, trumpos vegetacijos (derlius nuimamas keletą kartų per metus), derlingos arba labai brangios (kaip iš krokų išgaunamas šafranas, bet apie tai kitame straipsnyje), paklausios veislės. 

Šį mėnesį Žemėje gyventojų populiacija peržengė 8 milijardus, o badaujančių yra 193 milijonai. Įdomumo dėlei paskaičiavau – jei tuos 8 milijardus gyventojų perkeltume į Lietuvą, kiekvienam tektų po 8,1 m2 žemės, o Ignalinos miesto teritorijoje 6,9 km2 gyventojų būtų 563 tūkst. (dabar yra 4782 gyventojai). 

Vertikali žemdirbystė uždaruose erdvėse praktiškai leidžia išsimaitinti žmonių populiaciją bet kuriame Žemės lopinėlyje, kur bebūtų gyvenama. Šis metodas leidžia taupyti vandenį dešimtis, net šimtus ir daugiau kartų auginamos kultūros masės vienetui, lyginant su ūkininkavimu atviruose plotuose (kas itin svarbu tuose pasaulio regionuose, kur yra vandens trūkumas), ištisus metus nuolat tiekti sveiką mitybai produkciją, nepriklausomai nuo klimato kaprizų. Antai, kaip grybininkystėje, kuri seniai plėtojama vertikaliose uždarose erdvėse, pramoninė žuvininkystė irgi plėtojama uždarose akvakultūrose (Kauno mariose dėl nepalankios hidrocheminės taršos, įsigalint nuodingiems dumbliams ir pan., žuvys masiškai serga įvairiomis ligomis). Pasaulis daugumoje gyvenimo sferų masiškai pereina prie „vertikalizacijos“. Didmiesčiuose dėl žemės trūkumo architektai projektuoja didžiulius pastatus, kur dauguma poreikių būtų tenkinami žmonių sveikai gyvensenai. Kopiame aukštyn, link dangaus, arčiau dievulio, kur gyvensim skaisčiau, doriau ir pasaulis atsivers plačiau.

P. S. Manau, kad didėjant pasaulyje gyventojų skaičiui, turėtų sparčiau plėtotis gyvenamieji būstai po vandeniu ir ant vandens. Intensyviau tirpstant ledynams ir sparčiai kylant vandens lygiui, atsiranda grėsmė daugeliui šalių (tarkime Maldyvams) atsidurti po vandeniu. Taipogi matau perspektyvų, kad gali plėtotis požeminiai miestai, kur pati žemė šildytų būstus, nes pasaulyje nesugebama pasigaminti daug ir pigios elektros energijos.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje