Skip to content

Ruduo – kaimo keliuose ir širdyje. Kodėl liekame ištikimi gimtinės šaukimui?

Sigita TELYČĖNAITĖ

Rytų Lietuvos kaimų visuma – neatsiejama valstybės dalis nuo čia gimusių sąmonės, darbų ir kūrybos bei prasmingo palikimo ateities kartoms. Ne visi vėlyvą rudenį išsižada sodžiaus iki pirmosios pavasario šilumos. Labai maža dalis kraštiečių, visgi, lieka laukti žiemos savo gimtajame kieme. Lina MIŠKINIENĖ priklauso tai mažai grupelei asmenų, kuriems gyvenimo pinatvė nesuvokiama be Dysnos krašto ir aštriai juntamo dvasinio ryšio su kartų praeitimi. Aplinkiniams Lina – žinoma literatė ir aktyvi bendruomenės narė, dalyvaujanti visuose renginiuose ir kraštiečių susibūrimuose.

Kas Linai – Dysna? Kodėl klausome kartais širdies balso? 

„Smėlėtas takelis, dar rodos vakar numindžiotas vaikiškomis pėdutėmis, ūksmingas parkas, o mes vienmečiai su juo, virš upės kylantis rūkas, virpantys žiogų smuikeliai tyliais vasaros vakarais…

Tai – mano Dysna. Mano ramybės uostas. Ir, rodos, nereikia nieko daugiau, tik apkabinti prie sodybos seną klevą pažvelgt į plaukiantį dangumi debesėlį. Ir pajusti kaip širdis prisipildo begalinės palaimos… Visos gyvenimo audros lieka kažkur labai toli praeityje. Man gimtinėje beprotiškai gera tiesiog pajusti, kad nereikia nieko daugiau, juk gyvenimas davė ir taip daug.

Prieš eilę metų, vienas užsienietis lietuvių kalbą palygino su lakštingalos čiulbėjimu. Jis buvo teisus. Tik reikia tai išgirsti, pajausti širdimi kiekvieno žodžio skambesį.

Tiesiog pamilti tą kalbą, kur kiekviename žodyje, kaip anot M. Mažvydo – „išgirsim volungę prieš lietų giedant, pajausime medaus ir liepų skonį“. Man smagu, kad kartais galiu padėti kažkam tai suprasti, išgirsti, pamilti. Gyvendama kaime stengiuosi pagelbėti moksleiviams ir studentams geriau išmokti gimtosios kalbos rašybos, gramatikos taisyklių, laisviau ir skambiau reikšti savo mintis įvairiuose tekstuose. 

O artėjantis Adventas vėl ypatingas laikas kiekvieno lietuvio gyvenime. Jame vyksta grįžimas į save, grįžimas į savo pradžią, į asmeninės ataskaitos laiką, kuriame visiems linkėčiau rasti jėgų stabtelėjimui kasdienybėje“, – sako Lina Miškinienė, likdama ištikima savo gimtajam sodžiui. Metų sūkuryje ji nesiliauja ieškojusi grožio literatūros kūriniuose, rankdarbiuose, įprastoje buityje. Lina juokauja, kad jau perskaitė visas bibliotekos knygas, bet nuolatos grįžta poreikis atsiversti Just. Marcinkevičiaus poeziją, kur randa giliausias sąvokas ir reikiamą žodžių skambesį. Literatūra – moters hobis, stichija ir prasmingas laisvalaikis. Jos aktyvus dalyvavimas visuose Dysnos bendruomenės renginiuose, tik byloja apie kūrybingumą ir energiją paveldėtą Linos iš mamos ir močiutės. Tokie savęs išsakymai, gimtinės spalvomis alsuojančiai pašnekovei – svarbūs, tiesiog reikalingi, kaip šios žemės oras. 

„Žiemos kaimo vienuma – tik privalumas, kuriame pamatau daug gamtos grožio, skaidrios tikrovės ir čia, gimtinėje, niekur nedingsta slėpiningas, nematomas ryšys su protėvių buvusia buitimi, išgyvenimais ir likimais“ – mąsto Lina.

Autorė dėkoja už pasidalinimus L. Miškinienei.

Nuotraukos iš L. Miškinienės albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje