Per šventinį šurmulį, jau mirgančias eglaites, vitrinų spindesį ir minios šūkčiojimus santūriai žvelgia Advento akys – nesmerkenčios džiugesio, bet ir nesuvokiančios, kuo jau džiaugiamės. Gyvenimas žmogų šlifuoja kiekvieną dieną, bet mes vis neišmokstame sustoti, išlaukti, subrandinti savęs reikiamai akimirkai. 

„Kad pajustume šventės tikrumą, reikia išlaukimo, atsisakymo, nors kelioms savaitėms įprastų smulkmenų – mėgstamų saldumynų ar kitokių produktų, nebūtinų įpročių. Prisiminkite, kaip vaikystėje kvepėjo saldainis, o todėl, kad sulaukdavo švenčių nepaliestas ir tapdavo ypatingu mūsų rankose Kūčių vakarą“, – sako vikaras, kunigas Miroslavas ANUŠKEVIČ.

„Adventus (lot.k.) – atėjimas, aplankymas. Romos imperatorius aplankydavo miesto šventę, mes laukiame Kristaus gimimo, apsilankymo mūsų širdyse. 

Augau tradicinėje aplinkoje, kur šeimoje namų siela arba namų altoriumi buvo mama. Ant jos pečių gulė dauguma religinių dalykų, tvarka ir dvasinė atmosfera, namų tvarkymas, valymas iš pagrindų, ruošimasis kalėdojančio kunigo sutikimui. Mama griežtai laikėsi senųjų papročių ir tokio elgesio reikalavo iš mūsų. Man, vaikui, kartais atrodydavo, kad per daug griežtumo, reikalavimų. Bet mama sakydavo – negalima ir viskas, taškas. 

Advento metu, trečiadieniais ir penktadieniais, šeimoje laikėmės labai griežto pasninko. O vaikystėje, kaip ir daugelis, buvau nekantrus. Kūčių vakaro ir Kalėdų pasiruošimas prasidėdavo dar toli iki švenčių, todėl kartais mama mane pagaudavo smulkiose vagystėse – iškepto skanumyno gabalėlio… Sunku buvo išlaukti.

Tai – pirmos laukimo pamokos, kurios, bėgant metams, tobulėjo ir tobulėja mano gyvenime. 

Švenčių laukimas įgavo kitokią dvasią. Komercija maksimaliai išnaudoja šį periodą reklamai ir pardavimams. Dar studijuodamas Lenkijoje pastebėjau keletą itin svarbių dalykų. Šalyje, kur labai stiprus tikėjimas ir tradicijų saugojimas, kalėdinės giesmės tapo pigių produktų reklama – tarkim, dušo gelio ar kitokio prekybos vieneto. Ir tuomet, tiek pasaulietinėje, tiek katalikų spaudoje pasirodė straipsniai, raginantys permąstyti reklamos turinį. Žmonės ėmė rašyti, kaip išsaugoti Kalėdų šventę nepavogtą.

Kalėdų prasmė atimama daugeliui dirbančiųjų prekybos tinkluose, kuomet, per metines šventes privalu stovėti prie prekystalio, o ne džiaugtis bendravimu artimoje aplinkoje, šeimoje.

Teisę į šventę turi visi. Todėl mums, vartotojams ir darbdaviams laikas suprasti, taisytis, keistis. Atsisakyti pirkinių tokiomis dienomis, jais pasirūpinti daug ankščiau ir sudaryti sąlygas šventę išgyventi pakiliai visiems. Pirma Kalėdų diena Lenkijoje švenčiama visuotinai.

Kiekvienam Advente verta gyventi truputį prasmingiau, supratingiau. Į Adventą istoriškai susiliejo dvi tradicijos – viena, gimusi Ispanijoje, kur orientuojamasi į griežtą pasninką, atgailą ir kitokį asketizmą. Kita tradicija atkeliavo iš Romos, kuomet Adventas įvardijamas džiaugsmingu ir pamaldžiu laukimu. Šventasis Pranciškus, katalikybės istorijoje žinomas kaip garsus ir didelis asketizmo šalininkas, visgi pasninkaujant ragina nepamiršti ir kūno, juo rūpintis. Nuoširdus laukimas, protingas susilaikymas nuo malonumų – daro tik gerą darbą Advento metu. Stiprina mūsų dvasią, kūną, valo apsunkusias mintis. Suprantu, kad nėra didelio džiaugsmo, atsisakant toms savaitėms bet kokio malonumo, tarkim, net saldumyno… Ir kaip džiaugsmingai į gyvenimą jis sugrįš, po išlauktos pertraukos! Kaip pakiliai bus išgyventas susitikimo su artimaisiais džiaugsmas, nes jis, taip pat, bus santūriai išlauktas“, – dalinasi pastebėjimais dvasininkas Miroslavas.

Ačiū už dialogą.