Skip to content

Viltis – kuriančio jėga ir bėda

Sigita TELYČĖNAITĖ

Į redakciją paskambinusi skaitytoja paklausė – pasakykite man rašantys, kas gali sustabdyti išprotėjusios visuomenės elgesį, jei nei maras, nei karas neprivertė permąstyti įvairių paviršutiniškų dalykų, nesumažino tuštybės ir besaikio vartojimo prieš metines šventes? Ko verta visa jūsų humanistinė rašliava, jei didesnė žmonių grupė nemato jos, nes toks matymas nepatogus, reikalaujantis savęs suvaržymo, nepriimtinas kasdieniniame gyvenime. Prekybos centruose nejaučiamas pirkėjų stygius, visos prekės šluojamos dideliais kiekiais. Čia įtakos nedaro šalia alsuojantis ukrainiečių košmaras. Pažvelgus į nuperkamus kiekius, kartais apima jausmas, kad visa tai dalijama dykai, veltui.

Suprantu, skaitydami išsakytas mintis, daugelis pritarsite skambinusiai pašnekovei, turiu viltį, kad kažkas sugebėsite net pažvelgti į asmeninius pirkimo, vartojimo poreikius, o gal imsite ir pozityviai pakeisite juose kažką… Gal sustabdysite save lėkime ir paklausite – nejau tik tam ir egzistuoju? 

Rašydama visada turiu viltį, kurioje išgyvena, pakyla, kilniai praeina žmogus – patirties ir gyvenimo centras, sugautų akimirkų veikėjas. Viltis, tai asmeninė rašančio, kuriančio jėga ir bėda – viename. Viltis – ne kvailių, o tikinčių ateitimi motina, nešanti mus, kartais prieš srovę… 

Kartais tikrai nusvyra rankos, matant, kaip nelengva sustabdyti įsigalėjusius patogaus vertinimo ir vartojimo įpročius, gyvenimo kokybės regėjimą per laikmečio patogumų skalę, tarpusavio santykių vertinimą ir aukštinimą per elementarius patogumus. Kiek nenorinčių įsiklausyti eina pro šalį, o kiek susikaupia prie aprašytų straipsniuose pozityvių istorijų?..  Yra vienokių ir kitokių skaitytojų. Bet tie, kurių širdis paliečia aplinkinių išgyvenimai, visada skatina gėrio ir šviesos kalbėjimus spaudoje.

Deja, spausdinamos pigios reklamos kiekiai visur dalinai užgožia gilesnius ir reikalingesnius skaitytojo dvasiai tekstus, formuoja trumpalaikę patogumų pasaulėžiūrą, kurioje pirmą vietą gauna materija ir aplink ją besisukančios aktualijos. 

Sutinku, kad rašantys patys formuoja skaitytojų ratą, bet mūsų galimybės dabartyje labai ribotos. Jei peržvelgsime visą valstybinio gyvenimo politiką – nuo smulkmenų iki globalių sprendimų – jie nesustyguoti dvasinio tobulėjimo linkme, juose tik regime galimybes vartojimo augimui vystyti. O piliečio dvasia ir joje auginama gėrio samprata toliau paliekama psichiatrų, psichologų ir dvasininkų ratui. Apie ją, puse lūpų, „gali kalbėti“ mokytojai, dalis rašančių.

„Apie gėrį rašyti, rasti jį visada daug sunkiau“, – paguodė vienas pažįstamas dvasininkas, peržvelgdamas šių eilučių autorės tekstus. 

Taip, žinau, atsakiau jam ir šitą žinojimą liudiju visam laikraščio skaitytojų ratui. 

DELFI pieš.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje