Skip to content

Jei ne buvusių kartų žygdarbiai, tai bent idealizmas prašo dėmesio

Sigita TELYČĖNAITĖ

Prieškalėdinis periodas turtingas laikraščiui kraštiečių dėmesiu. Gyvendami įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir toli nuo gimtinės, prieš Kūčias tradiciškai mūsų žmonės prisimena savo giminių šaknis, vaikystės takus.

Daugelis atkreipia dėmesį į teksto autorės pavardę, dažną Tverečiaus krašte, todėl skambina, klausia, siunčia padėkas, linkėjimus redakcijos darbuotojams ir visiems Rytų Lietuvos kultūros ir tradicijų skleidėjams, puoselėtojams.

Bendrapavardė, prieš daugelį metų lankiusi Kukučių pradinę mokyklą ir nuo jaunystės gyvenanti sostinėje, domėjosi kultūros įstaigų bendradarbiavimu rajone, komentavo Krašto muziejuje organizuojamų parodų svarbą. Šimkų, kilusių nuo Vosiūnų, giminės atstovas, dabar vilnietis, linkėjo esamam redakcijos kolektyvui ilgiausių metų ir toliau likti, rinkti ir viešinti ne vien aktualijas, o ir istorijos faktus, kurių priminimas spaudoje atlieka esminį vaidmenį jaunųjų kartų ugdymo procese.

„Tikrai gera atsiversti savo kraštų laikraštį ir rasti pažįstamas pavardes, skaityti gimtų vietų pavadinimus, regėti, kad dar gyva Rytų Lietuva“, – pasakojo skambintojas.

Kraštiečių skambučiai nesiliauja, o paskutinis iš jų paskatino paviešinti temą plačiau ir dar kartą pasverti mūsų darbų įndėlį.

„Esu Vitalija, kilusi nuo Guntauninkų. Jau keletą dešimtmečių gyvenu Anglijoje. Ten dabar mano šeima ir antri namai, bet niekas negali pamiršti gimtinės ir protėvių šaknų. Gimtinėje nelikę nieko, bet kas keli metai aplankau tuos kraštus, pakvėpuoju gimtuoju oru. Būtinai užsuku į rajono muziejus ir kitas lankytinas vietas, skirtas Laisvės kovų tematikai. Uždegu žvakelę prie buvusios areštinės Tverečiuje. Mano senelis Jonas – buvo vienas iš daugelio Laisvės gynėjų, jaunų partizanų, kovojusių šiuose kraštuose. Ką pastebiu ir ko labiausiai pasigendu, žvelgdama iš kitos valstybės gyvenimo prizmės? Nuoseklumo istorijos vertinimuose. Jei Sąjūdžio laikais ir keletą dešimtmečių jautėsi stiprus pagyvėjimas, tiriant, renkant ir įamžinant idealistų kartos – pokario kartos sprendimus ir žygius, tai dabar visa palengva ne nusėda į archyvus, o nyksta. Tiksliau, leidžiama ištirpti laike tremtnių ir politinių kalinių periodui. Arba dar geriau, jų kova įpinama į etnografijos stendus.

Jau prieš dvejus metus, su vaikais lankydamasi Ignalinoje, labai vyliausi kažkur juos supažindinti su Antanų miškų partizanų kovų istorija, pamatyti savo senelio kartos portretus. Bet išgirdau, kad Antanai – Švenčionių rajonas, reikia ieškoti Nalšios muziejuje. Jei atvirai, labai nusivyliau, kad Tverečiaus, Mielagėnų ir viso Ignalinos rajono kovotojai už Lietuvos laisvę negavo vietos tarp Krašto istorijos kūrėjų, nenusipelnė išsamesnių ir platesnių aprašymų rajono biografijoje. Gal jie nebuvo didvyriai, bet tikrai –idealistai, romantikai, kovotojai už Lietuvos ateitį, negalvoję apie kainą, kurią sumokės už savo pasiryžimus. Jei ne dėl nuopelnų, tai nors už kilnų dvasios romantizmą privalėtų būti tvirčiau įamžinti, nes kažin, ar bus dar tokių drąsių jaunimo kartų Lietuvoje?..

Su dideliu pakylėjimu nuvykčiau į Antanų girias, aplankyčiau tas vietas, jei tik atvykstantiems į rajoną pasiūlytų tokį ekskursijos maršrutą. Būtinai parodyčiau prosenelio kovų vietas ūgtelėjusiems vaikaičiams, gimusiems Anglijoje, jei tik būtų įmanoma. Manau, norinčių pažinti senelių gyvenimus Rytų Lietuvoje atsirastų ne vienas ir ne du. 

Labai tikiu, kad rajono kultūros atstovai ir visi, gerbiantys krašto praeitį, atsižvelgs į išsakytus mano pastebėjimus ir mintis, kuriomis siekiu tik gera, o laikraščiui linkiu nepavargti nuo laikmečio išbandymų, nepavargti tiesos skleidime.“

M. Lukošaičio pieš.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje