Likimas lėmė, kad daug metų dirbdama regiono spaudoje, sutikau dar buvusius gyvus politinius kalinius ir tremtinius, grįžusius į Ignalinos, Utenos ir Švenčionių rajonus. Rengiau jų sudėtingų ir įdomių gyvenimų istorijas spaudai, net nesuvokdama apie tikrąją išliekamąją tekstų vertę. Asmeninis dešimtmetis, pragyventas Šiaurėje, tremtinių mieste Intoje, gerai pažįstamame daugeliui pokario tremtinių ir politinių kalinių, šių eilučių autorei davė daugiau nei esminį Lietuvos istorijos pažinimą… Bendravimas su įvairių tautybių tremtiniais ir jų palikuonimis Šiaurėje, globaliau atvėrė buvusios tautų tragedijos mastus, paskatino kitaip vertinti praeities įvykius, nebijoti atvirai kalbėti apie lietuvių tautos netektis ir išlikimo galimybes.

Gerai žinodamas šeimos ir krašto istoriją, valstybės žmogus gali jaustis tvirtesniu pilietinėje pozicijoje, visuomeniniuose ir asmeniniuose pasirinkimuose. Jei daugelyje Europos valstybių nuosekliai perduodamos šeimos tradicijos, verslai, nekilnojama nuosavybė, tai lietuvių sodybos ir jų savininkai dešimtmečiais buvo pasmerktos kilnojimui, reformoms, sovietinio beprotizmo idėjoms visa blogąja prasme.

Laisvės kovų tematika visada slėpėsi po keliomis tylėjimą saugančiomis spynomis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos periodu aktyviau domėtąsi ir rašyta apie kovotojus už Laisvę, daugiau drąsos ir noro viešinti įvairius faktus viešai reikšta informacijos šaltiniuose ir šventiniuose vakaruose. Deja, ne visa medžiaga išsaugota ar išsamiau surinkta. Liūdniausia, kad su išeinančia to laikmečio idealistų ir narsių žmonių karta, lieka nesuprasta, paviršutiniškumais apklota tautos ir krašto istorija, lieka nesuprasti ir sumenkinti faktai. 

Jei esme neįvardinsime atskirų įvykių, kuomet miško broliai ar jiems prijaučiantys asmenys atliko nusikaltimus kaimo vietovėse, o žvelgsime į partizaninio judėjimo visumą ir pasiektus tikslus, Lietuva turi kuo didžiuotis. Mes, atėjusios kartos, privalome jaustis kitaip – santūriau, bet išdidžiau ir oriau. O visų netekčių suskaičiuoti neįmanoma. Lietuvis išgarsėjo Šiaurėje tautiniu charakteriu – darbštumu, bendruomeniniu susitelkimu, kurio dabartyje lieka vis mažiau.

Jei Dzūkijos krašte, centrinės ir vakarinės Lietuvos regionuose vyksta gana aktyvus pokario istorijos spragų taisymas, mūsų paribio teritorijos nurimo. Mūsų krašte veikusių partizaninio judėjimo dalyvių istorijos glaudžiasi Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos kraštotyros muziejuje – stendinė medžiaga, nuotraukos, prie kurių įamžinimo daug triūso įdėjo istorijos mokytoja Marytė Misiūnienė ir mokyklos direktoriumi dirbęs Tadas Jarmuška (o kada bent kokia ekspozicija šia tema atsiras Krašto muziejuje?). Kraštietės tremtinės Elvyros Laurutėnienės iniciatyva, pokario tremties ir kovų tematika išleistos dvi knygelės – „Palinko liepa šalia kelio“ ir „Jų vardus amžinai mes minėsim“.  Gerai suvokiame, kad tokių leidinių tiražas labai ribotas ir prieinamas buvo tik būtiniausių skaitytojų ratui. Lietuvos kovų istorijos ir tautos tremties faktai verti išsamesnio, platesnio tyrimo, istorikų bei politikų komentarų. Mūsų krašto partizaninio judėjimo įvykių vertinimas, įamžinimas vienu istorijos leidinio tomu – ne išimtis.

Sausio 1-ąją, žinantys, minėsime prieš 77 metus vykusią Antanų bunkerio ir jame buvusių Rytų Lietuvos partizanų dramos atomazgą, kuri jau mažai ką reiškia ar mena mūsų jaunosios kartos atstovams.

Knygos „Palinko liepa šalia kelio“ įvade T. Jarmuška rašo – „ Šių prisiminimų parašymas dar kartą privertė dabar jau žilagalvius senelius ar brandaus amžiaus vyrus ir moteris sugrįžti į savo vaikystės metus, dar kartą tarsi iš naujo pergyventi patirtą pažeminimą, skausmą ir kančią. Šie žodžiai rašyti ne tam, kad jų autoriai pasipuikuotų savo heroiškumu, išskirtine meile Tėvynei, šių žodžių adresatas – jaunimas. Prisiminimai padės giliau pažinti gimtąjį kraštą, jo istoriją. Suteiks daugiau vilties ir optimizmo vertinant dabartį ir ieškant savo vietos gyvenime“.

Redakcijos archyvo nuotr.