Taigi, kas garsina Lietuvą?
„Cbet“, „Optibet“, „Labas GAS“, „7bet“, „Uniclub Casino“, „Wolves“?
Tai vis lietuviškų aukščiausios lygos krepšinio komandų pavadinimai. Tiesa, ir pati Lietuvos krepšinio lyga vadinasi „Betsafe-LKL“.
Būkim teisingi, yra ir lietuviškų komandų pavadinimų. Yra „Žalgiris“. Yra „Rytas“, kuris anksčiau vadinosi „Lietuvos rytu“, o paskui išbraukė šalies pavadinimą, gal nenorėdamas, kad šaliai dėl prasto žaidimo būtų gėda. Yra dar kelios komandos, kurios Lietuvoje garsina savo miestų pavadinimus.
Manykim, todėl Lietuvos radijas, kai sporto žinias transliuoja, vis papasakoja, kaip Amerikoje krepšinis žaidžiamas. Dar kartais „Eurolygos“ rezultatus pasako. Kažkas darosi Lietuvoje? Tam ar laiko neužtenka, ar neįdomu. O gal tokiu būdu radijas garsina Lietuvos vardą pasaulyje, manydamas, kad dar kur nors kitur jo klausomasi.
Kiek mums kainuoja šitoks Lietuvos vardo garsinimas? Galima būtų suskaičiuoti, sudėliojus į vieną krūvą, kiek kainuoja, daugiausia savivaldybėms, kiekvienos krepšinio komandos išlaikymas. Čia pas mus ne Amerika ir net ne kokia Europa, kad komandos pačios išsilaikytų ir dar pelno savo savininkams duotų.
Čia net ne kokios nors Farerų salos, kurios futbolo komandoje žaidžia neprofesionalai, kitaip tariant, algos negaunantys ir kamuolį spardantys tik laisvu nuo savo darbo laiku. O mūsų futbolo profesionalai, kuriems pinigai mokami už tai, kad jiems kamuolio spardymas – pagrindinis ir paprastai vienintelis užsiėmimas, gauna į kaulus nuo profesionalių kepėjų, statybininkų ir darželių auklėtojų komandos.
Bet čia jau futbolas. Dar būtų galima plaukimą prisiminti. Kaip tik savaitgalį Rūta Meilutytė Melburne pasiekė pasaulio rekordą ir iškovojo čempionato auksą. Už tai jai atiteko 25 000 (už rekordą) ir 10 000 (už pirmą vietą) JAV dolerių prizas.
Tik kaip išeina: apie kokį nors Berankį, pasauliniame reitinge užimantį vietą šimtuko pabaigoje, žiniose girdėsime labai dažnai, o apie Meilutytę – na, dabar Meilutytė bus prisiminta tik kokio nors kito čempionato proga.
O dabar gal prisiminkime, kiek uždirba garsūs Lietuvos sportininkai, žaidžiantys už Atlanto? Jei nepavyks prisiminti, gal bent pasakykime, kam jie moka mokesčius? Suprantama, tai šaliai, kurioje žaidžia. Na, sakoma, užtat jie, atsilygindami šaliai, kuri juos išaugino, atvažiuoja pažaisti jos rinktinėje.
Ir tai ne visi. Tokį Ilgauską prisimenate? Ilgai „garsino Lietuvą“, žaisdamas Amerikoje, tačiau į Lietuvos rinktinę nė karto neatvažiavo. Matote, Lietuvai sveikatos neturėjo.
Tarp kitko, būtų įdomu sužinoti, kiek kainavo Lietuvos plaukimo federacijos, ar kaip ten ji vadinasi, vizitas Australijoje? Ne, žinoma, Meilutytės uždirbti pinigai – jos pinigai, bet kiek kainavo šis Lietuvos garsinimas? Jei gudrūs, suraskite visažiniame „Google“. Man nepavyko.
Lietuvos sporto rėmimas – susidaro toks įspūdis, kad didžioji dalis pinigų išnaudojama profesionaliam sportui. Sportininkams ir sporto funkcionieriams – tiems patiems buvusiems sportininkams. Juk jie paprastai kito darbo dirbti nemoka – nei išsilavinimo, nei, neretai, sveikatos.
Ir kiek bebūtų šnekama apie tai, kad reikia remti vaikų sportą – pinigų tam dažniausiai nelieka. Juk kokia pas mus sistema: koks nors sporto centras vertinamas pagal tai, kiek jis parengė „aukštos kvalifikacijos“ sportininkų, „garsinančių“ Lietuvą.
O iš ko tam sporto centrui išsilaikyti, jeigu valdžia per mažai pinigų duoda? Be to, dar reikia prisiminti, kad funkcionieriams pinigų niekada nebus gana. O algas ir sau, ir profesionaliems sportininkams reikia mokėti.
Belieka rinkti pinigus iš tų, kurie neprofesionalai. Iš tų, kuriuos tėveliai į sporto būrelį užrašė, tikėdamiesi, kad vaikelis sveikesnis augs, kuriuos, atrodytų, kaip tik turėtų valstybė išlaikyti, jeigu jau valstybė mano, kad sportas – sveikata. Tik tikrovė tokia, kad profesionalus sportas, tas, kurį valstybė remia, sveikatos neprideda, net atvirkščiai.
Gal ir nederėtų skaičiuoti, kiek uždirba profesionalūs sportininkai, nes uždirba jie savo sveikatos sąskaita. Bet kaip būtų puiku, jeigu už vaikutį, kurį tėveliai į kokį nors būrelį atvedė, nereikėtų mokėti net tuo atveju (tai būna dažniausia), kai vaikutis yra „neperspektyvus“, tai yra, kai iš jo nei sporto centrui naudos nebus, nei jis Lietuvą garsins.
Belieka tik pasiguosti sakant: gerai, kad sportuojančių Lietuvoje nėra tiek, kiek jų būtų, jeigu valstybė mėgėjais rūpintųsi, o ne profesionalais – profesionalai patys turėtų užsidirbti. Juk sakoma, kad tie, kurie nemoka plaukti, neskęsta.
O jeigu dar prisiminsime Vinstoną Čerčilį ir jo žodžius: „Už savo ilgaamžiškumą esu dėkingas sportui. Aš niekada juo neužsiiminėjau“…
AINA nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!