Skip to content

Paskutinis Advento laiškas

Sigita TELYČĖNAITĖ

Advento laiškai man primena medžių šakose dar užsilikusius vėlyvo rudens lapus. Vieniems jie šviečia priglaustu saulės spinduliu ir dienų giedra, kitiems – nebyliais praeities šešėliais. Ir pagaliau, visai nesvarbu, kokiais keistais vaizdiniais mūsų sąmonė perteikia laiškus į skaitytojų širdis… Svarbu, kad jie gimsta. Eilutėse, ir tarp jų glūdi amžina paieška žmogiškos tiesos, pakeliui sutikta išmintis, visos įmanomos ir neįmanomos būties prasmės.

Pagaliau žiemos saulėgrįža uždaro dar vienų metų ratą. Senas laikas su nublukusiais rūpesčiais ir atgyvenusiomis mintimis miršta kartu su trumpiausia diena, o su nauju gimimu vėl grįžta šviesa, saulėtų akimirkų proveržiai, trapus tikėjimas rytdiena ir savimi.

Saulės šviesa daro stebuklus, kaip ir ta, dangiškoji, kuri mus, nuodėmingus supurto iki sielos gelmių ir paskui, pro sukąstus dantis priverčia ištarti gyvenu Tikėjimu, Meile, Viltimi.       

Šv. Kalėdų stebuklas – čia pat, ant slenksčio. Ar prisimename vaikystės Kalėdas, kuomet šv. Kūčių vakarą motinos atnešta eglaitė kvepėjo senuoju raistu, kiekviena jos šaka sekė neregėto grožio pasakas ir visa aplinka alsavo tik juntama paslaptimi, o mes, vaikai, prie kuklaus ir taip kvapnaus stalo nekantriai laukėme suspindinčios pirmos žvaigždės, ir plotkelės iš tėvo rankos…

Dabar, dalinamės plotkele jau su savo vaikais, visais galimais būdais užpildome dėl laiko stygiaus atsiradusią bendravimo tuštumą. Puikiai suprantame kiekvienas, kad norėdami tikro atgimimo stebuklo, pasaulį privalome keisti nuo savęs, nes žodžiai lieka beverčiais, jei jie nesklinda iš širdies gelmių ir neprabyla genetine atmintimi iš protėvių išminties lobyno. Kai artimo meilė ir tikėjimas eina išvien, jie papildo vienas kitą, atlaikydami visas gyvenimo negandas, sunkumus paversdami į juoko ašarą. Taika ir visi karai užgimsta mūsų širdyse ir šeimose… Jei iš tikrųjų norime šviesos, šypsenų praeivių veiduose, mylėkime vieni kitus. Jokia valdžia ir  santvarkų kaita neįteiks mums džiaugsmo dovanos, jei klaidžiodami sielos laikinume, atstumsime gilesnę suvokimo prasmę.  

Mielieji, Šv. Kalėdų rytas – visai šalia, tad išdrįskime pabūti savimi, lengvai pasidalinti meile, gerumu, priglausti glėbyje taip mylimus, nepakartojamus, brangius mums žmones. Būtinai išmokime atleisti greitaeigio žemės gyvenimo klaidas ir tvirtai paėmę artimą už rankos, prisiminkim, kad PAŠAUKUS, apie mus bus sprendžiama ne pagal tai, kiek atlikome darbų, o pagal tai, kiek į juos įdėjome savo Meilės.

Cathopic.com nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje