Jau daugeliui iš mūsų prieš didžiąsias metų šventes grįžta vaikystės prisiminimai, kuriuose dar gyvi abu tėvai, o visoje aplinkoje sklinda stebuklingas miško eglutės kvapas ir džiaugsmingas šurmulys. Vis rečiau sutinkame savo kelyje žmones, klausančius širdies balso. Vis dažniau patys mėginame pritildyti jį savyje. Bet patikėkite – prieš Šv. Kalėdas reikia viltis stebuklo ir tik nepavargti tame kantriame laukime. „Širdimi visada gyvenu ir ji niekada manęs neapvylė“, – sako garsi tautodailininkė Vladė Bukėnaitė-Adomavičienė, gyvenanti Limino kaime prie Linkmenų.

Šv. Kalėdų laukimas jos gyvenime – ypatingas laikas, tuomet tik savo rankomis kuriamos visos šventinės dovanos artimiesiems, giminėms, draugams ir pažįstamems. Geros mintys ir šilti palinkėjimai įneriami, išsiuvinėjami, santūriai kiekvienam palaiminami. Kad šventė neprarastų tikrumo, pilno pajautimo – pasninkaujama, tiksliau, laikomasi tradicijų, be kurių pašnekovės gyvenimo spalvos prarastų savo grožį.

Visa Vladės aplinka alsuoja kažkokia ramia lietuvybe, joje begalė tautodailininkės sukurtų darbų, atskirų detalių, atminimui, širdžiai brangių daiktų. Čia svarbus tikrumas, išbaigtumas, apgalvota kiekviena smulkmenėlė. Vertybėmis įvardijamas narūralumas – medis, geležis, akmuo, linas, medvilnė… Darbo kambaryje virš durų staktos – tėvo Leono gamintos šiaudinės skrybelės… Taip, charakteriu ir begaliniu darbštumu Vladė – tėvo dukra, nors panaši į mamą…

„Vaikystėje labai mylėjau kartu su tėvais iš gimtojo Sabališkės kaimo važiuoti į atlaidus Palūšės bažnyčioje. Prisimenu, kaip verkdavau maža, kol pagaliau išsiprašydavau. O tada, atsisėdusi tarp tėvų per vidurį, laiminga važiuodavau bričkelėje. 

Po šv. Mišių niekas niekur neskubėdavo taip, kaip dabar skubama. Šiltesniu metų laiku būtinai susitikdavo prie šventoriaus giminės, iškinkydavo arklius, pasitiesdavo gūnias ir bendraudavo, vaišindavo vieni kitus. Šaltesniu laiku per šventes važiuodavo vieni pas kitus, rinkosi draugėn. Dabar patogūs automobiliai, bet visur skubama, lekiama ir dažnai nespėjama. Liko mažiau žmonėse bendravimo džiaugsmo ir tarpusavio šilumos. 

1951 m. spalį mūsų šeima tikriausiai jau pateko į paskutinį tremties etapą. Vežė senelius, išvežė ir mus – tėvus Genovaitę ir Leoną Bukėnus ir mus – man nebuvo nė septynerių, sesuo Danguolė – ketverių, o brolis Algimantas teturėjo pusantrų metukų. Jauniausia sesuo Aldona jau gimė Sibire. Kareiviai siūlė mamai, jei turi galimybę, palikti vaikus pas gimines, bet mama nesutiko išsiskirti su mumis. Giliai į atmintį įsirėžė varginanti kelionė. Tremties vieta tapo Krasnojarsko kraštas, Novosiolovsko rajonas, Igrišo kaimas (antroji balsė i tariama kietai – S. T.). Tėvų darbštumas ir visos įdėtos pastangos, kad liktume visi gyvi, nenuėjo veltui…

Per langelį matėsi Jenisiejaus upės vaga. Kiekvieną vakarą bobutė Juzefa suklupdydavo visus tris ir liepdavo melstis. Ji sakydavo: vaikai, žinokite, kad Dievulis atlygins mūsų skriaudikams. Šv. Kūčių ir Kalėdų stalas anuomet buvo kuklus, bobutė kepdavo kūčiukus, plotkelių neturėjome. 

Išgyvenome per tas šaltas Sibiro žiemas, pakėlėme vargus bei įvairius išbandymus. Tris kartus skendau Jenisiejaus vandenyse, bet, visgi, buvo lemta likti gyvai“, – pasakoja Vladė Bukėnaitė- Adomavičienė, prisimindama tremties akimirkas. Jau praėjus keletui dešimtmečių po grįžimo į Lietuvą 1957 m., pašnekovė aplankė tremties vietas, prisiminė pradinės mokyklos dienas, prabėgusias svetur ir kaip vėliau nelengva buvo išmokti lietuviško rašto.

Lietuvoje šeimos laukė kukli jų bakūžė, į kurią sugrįžo gyvi ir sveiki. Tėvai paseno, vaikai augo užaugo, išėjo į savo gyvenimus.

Vladė svajojo būti gydytoja ir niekuo daugiau. Bet aplinkybės ir situacijos kėlė savus reikalavimus, todėl ilgą laiką dirbusi buhaltere, savo tikrąjį pašaukimą rado socialinio darbo srityje.

„Bendravimas su žmonėmis – didžiausias turtas. Vos pradėjus socialinio darbuotojo veiklą, supratau, kad tai – mano kelias. Tuomet dirbau su visais – vaikais, seneliais, tvarkiau reikalingą popierizmą. Visur spėdavau. Visas laikas, skirtas rūpesčiui žmonėmis, paliko šilčiausius ir gražiausius prisiminimus“ – pasakoja pašnekovė.

O apie buvusios socialinės darbuotojos Vladės Adomavičienės ypatingą rūpestį aplinkiniais liudija ne vienas Linkmenų seniūnijoje sutiktas gyventojas. 

Iš tėvų šeimos paveldėtas darbštumas, kartu su perimtomis protėvių tradicjomis, moteriai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, sutalpinusia į vieną kraitį ir stebuklingiausius rankdarbius, nėrinius, siuvinius, įvairias kūrybinio tobulumo paieškas per saviraišką. 

Tikrai, nedažnai sutinkame žmogų, klausantį širdies balso ir gyvenantį jos vedime. Bet dabartinis laikas – Kalėdų išvakarėms skirtas. Pasak Vladės, niekada nemeluoja žmogaus širdis, ir neapgauna. Gal todėl ji saugo visus per gyvenimą gautus laiškus, dienoraščius, turimus leidinius ir knygas. Kažkada skaičiusi A. Puškiną, dabar mielai verčia fotografo ir poeto Algio Jakšto poeziją ir žavisi jos konkretumu. 

Kaip ir kasmet, per Kalėdas į Vladės ir Juozo Adomavičių sodybą renkasi šeima – du sūnūs ir dukra, 7 vaikaičiai ir 4 provaikaičiai. O susirinkę lauš plotkelę iš motinos ir močiutės rankos, pasikeis šiltais linkėjimais ir dovanomis, rastomis po eglute.

„Būtinai puošiu eglutę. O kaip tokios šventės be žaliaskarės? Tradicija“, – juokiasi Vladė Bukėnaitė-Adomavičienė ir rankdarbių kalnas su palaiminimais ir meile, sukurtas tautodailininkės rankomis, jau laukia atvykstančių per Kūčias. 

Autorė dėkoja už dialogą.Nuotraukos autorės ir iš asmeninio V. Bukėnaitės-Adomavičienės albumo.