Skip to content

Ažušilėje sukurta „miško pasaka“ vilioja smalsuolius iš viso pasaulio

Lina RAGINYTĖ

Būna metuose laikas, kai net ir suaugusiam norisi stebuklų ir pasakų. Ažušilėje gyvenantys Indrė ir Linas Gražuliai savo sodyboje šią žiemą sukūrė tikrų tikriausią „miško pasaką“, kuria džiaugiasi ne tik visa šeima, bet ir pas juos ištisus metus poilsiaujantys turistai. 

Tikras žmogaus amžius skaičiuojamas ne šiaip pragyventais metais. Svarbios tik tos akimirkos, kai žmogus mėgaujasi ir dalijasi tuo su kitais. Įsimylėjimas, bučinys, sukurtas kūrinys, apkabintas draugas, pagamintas gardus patiekalas, pradžiugintas kitas žmogus… Tik tame yra gyvenimo prasmė. Ir tai net ne žodžiais, o gyvenimo būdu patvirtina Linas ir Indrė Gražuliai bei jų vaikai Leonardas ir Emilija. Juk šiandien turime tai, ką veikėme vakar, o rytoj turėsime tai, ką veikiame čia ir dabar. 

Sodybą Ažušilės kaime kažkada įsigijo Danutė ir Pranas Zubrickai, Indrės Gražulienės tėvai. Jie išbandė įvairių veiklų gausybę: nuo tūkstantinio triušiukų ūkio iki graikinių riešutų sodo, tačiau apsistojo ties kaimo turizmu. Vietoj sudegusios pirtelės pasistatė didelę pirtį su erdviu dviejų aukštų namu virš jos ir leidosi nepažintais takais. Šioje sodyboje ne tik smagūs žygiai organizuojami, bet ir sraigių varžybos vyksta. Taip po truputį veiklos įsisuko, vis daugiau žmonių ėmė atrasti Danutės ir Prano Zubrickų sodybą. 

Iš pradžių tik atostogų iš Londono atvykdavusi dukra Indrė su vyru Linu ėmė kurti planus. Savitą stilių turinti moteris netrukus lyg gaivaus oro gūsis įsisuko į tėvų sodybą ir ėmė joje vykdyti ženklius ir žavinčius pokyčius. 

Vieną dieną išdygo baltas triušiukų namas, paskui pavėsinė viena, kita ir taip prasidėjo. Kai jau galiausiai su vyru ir dviem vaikais galutinai nusprendė kurtis čia, Lietuvoje, tėvai atidavė jiems senąjį sodybos namą, skaičiuojantį jau devynis dešimtmečius. 

„Man labai svarbu išsaugoti ir namų bei šeimos ir giminės istoriją, ir tuo pačiu žengti pirmyn. Mūsų akcentai – seni daiktai ir lemputės. Žaisdamas tik su jais sukuriame jaukią pasaką savo erdvėje. Visada noriu, kad mano šeimai būtų smagu. Kai smagu mums, tada gera visu tuo dalintis su atvykstančiais svečiais. Taip ir sukasi užburtas ratas“, – sako I. Gražulienė.

Dar visai neseniai nedidukas, rudos spalvos namukas pūpsojo senų obelų pavėsyje, o šiandien atvykę aiktelime, pamatę jo vietoje dailų dvarelį. „Taip… čia viskas užgimė ir skleidėsi žmonos galvoje. Aš buvau tik vykdytojas. Negana to, ji iš anksto nepasako, kad bus taip ir anaip… Aš lipu su lenta, dedu rodau jai, o ji tada pasako, kaip pasukti, pakelti, pridėti ar nupjauti. Aš bučiau tradiciškai padaręs: paprastą rudą stogą ir geltoną namuką palikęs, o ji viską pavertė aukštyn kojomis. Taip, per 6 mėnesius „aprengėme“ namuką, iškėlėme stogą antram aukštui ir padarėme jos išsvajotą terasą, kur galėtume toliau jau visi kartu pasvajoti. Pavasarį čia svaigina žydinčios obelys ir žaliuojantys žolynai, o žiemą – sniego pilys ir Indrės išpuošta terasa. Nors ji tą terasą dekoruoja pagal savo mėgstamas šventes ar net pagal klientų norus, kokių nors asmeninių švenčių proga“, – sako Linas. 

Senas namelis pasitempė, išsiplėtė ir tapęs gražiu, šviesiai pilkos ir baltos spalvų statiniu, viduje išsaugojo senąją dvasią. „Mes viduje palikome viską, kaip buvo. Balkiai ir rąstai atidengti, kad jaustųsi senų namų jaukumas. Juk ir dekoruodama namus žmona visur pridėjusi visokiausių giminės ir šeimos daiktų. Viename kampe dėdės spausdinimo mašinėlė, kitame kampe – močiučių siuvinėti paveikslai, šeimos fotografijos, lagaminai, indai. Keista, bet visame tame yra kažkas stebuklingo. Anksčiau žmonės Kalėdas švęsdavo didžiuliais, jaukiais susibūrimais, o dabar tas toks visų šeimos narių daiktų įkomponavimas tarsi leidžia nuolat jausti giminės buvimą šalia. Susėdę apie visus pakalbame, vaikams papasakojame. Tai gera ir jauku“, – atvirauja Linas.

Šioje sodyboje yra kažkokia paslaptis, kurios iki galo negali įminti ir patys šeimininkai. Jie leidžia idėjoms juos nešti ir mėgautis gyvenimu. Džiaugsmo ir veiklų į valias turi ir jaunimas: vaikų žaidimų aikštelė, ežeriukas papėdėje, lauko baseinai, vaikų savadarbė čiuožykla nuo senelių rūsio, o kur dar triušiukų kompanija. „Juos auginame dėl vaikų ir dėl to, kad jaustume tam tikrą drausmę. Kai turi gyvūnų, esi drausminamas ir mokaisi kitokios atsakomybės“, – juokiasi Indrė. 

Jeigu leisi savo vaizduotei laisvai sklęsti, ji padės tau kiekvieną dieną gyventi pasakoje, mėgautis, džiaugtis, aplink save kurti žydėjimą ir gausą bei burti tokius pat besimėgaujančius gyvenimu žmones…

Atsisveikindami Gražuliai ignaliniečiams pasiuntė linkėjimų ateinantiems metams! 

Mažoji čiauškutė Emilija siunčia meilės ir prašo, kad Ignalinos miestas būtų gražus. Subtilusis išmintingos sielos Leonardas – taip pat meilės, džiaugsmo bei dovanų. O mama Indrė ir tėtis Linas – pritarė vaikų linkėjimams bei siunčia ramybės, ir ragina nepamiršti vieniems kitų ne tik per šventes, bet ir kiekvieną paprastą dieną. 

Ignalinos TV nuotr.

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje