Visą gyvenimą žmogus ieško atsakymų į begalę klausimų, viliasi išminties pažinimo, pasaulio tvarkos ir pačio savęs suvokimo, skubėdamas, su amžinomis „audromis stiklinėje“, kuria keisčiausius asmeninės būties modelius. O išminčiai praskynė mums daugelį kelių, iš amžių glūdumos perdavė nenuginčijamą patirtį, bet naujų, ateinančių kartų savimonė, o gal žingeidumas ir išdidumas viename, nepaklūsta pergamentiniams tekstams.
Konfucijus teigė, kad žmogaus gyvenime niekada negrįžta trys dalykai – praėjęs laikas, pasakytas žodis ir neišnaudota galimybė.
Kaip nesutiksi su išminčiaus pastebėjimu ir šiandieną, jei dirbdamas redakcijoje nuolatos regi metų randais ženklinamus pašnekovus ir renki jų pasakojimuose laiko prasmę?.. Sakraliais tampa visi susitikimai su straipsnių herojais – visos jų išsakytos mintys, talentu ar begaliniu darbštumu įkūnyta kūryba, pasirinkimai.
Keičiasi kartos, liudydamos mūsų žemiškos prigimties trapumą, o mes, rašantys įvairiomis temomis, nuolatos ieškome žmogaus žmonėse, ypatingos šviesos žibintų gausoje, kitokio pašnekovo žvilgsnio ir svariausio žodžio.
Visatos laikui paklūstame visi, be išimties. Truputį liūdna su praeinančiais metais užverti dar vieną baigtą knygą, kurioje ryškia literatūrine šviesa spindi Lolitos Reifonaitės ir Agotos Ramutės Rimšelienės asmenybės, girdisi jų palinkėjimai, lydint mane per duris. „Žmogus turi nemirtingą sielą, jame įdėtas tobulumo siekis – amžinos šv. Gralio paieškos. Tai gyvena žmogaus prigimtyje. Vieni patiriame anksčiau veržimąsi į Dievą, kiti nueiname ilgą kančios kelią, kol pagaliau atsiremiame į tikėjimo tiesas“, – tyliai svarstė A. R. Rimšelienė.
„Visada svajojau būti moterimi, kuri dirba mėgstamą darbą ir turi gyvenimo draugą – tvirtą petį, į kurį galėtų atsiremti, pavargusi nuo žmogiškos būties ir sunkumų… Dramatizmo ir laimės blyksnių išgyvenimai užgrūdino pakankamai. Supratau, kad menas – pats stipriausias narkotikas, o sceną įmanoma pamilti labiau už namus“, – paskutiniame dialoge teigė L. Reifonaitė.
Lieka, mielosios, Jūsų mintys toje, jau nekintančioje erdvėje, amžinos, tyros ir nesvarstomos daugiau.
Šviečiančios žvaigždės ir krintančios žvagždės kalba apie Jus, mena, nuolatos verpdamos neregimą jungties siūlą į gyvųjų širdis.
O mūsų skubėjimui tenka žemiškesnės savokos ir materialūs, gruboki būties apibrėžimai. Bet ir čia įvariais reiškiniais kalba Aukščiausias ar Visata.
Dar kartą ramiai peržvelgiu praeinančius metus – spalvingi straipsnių herojais, labai gražūs susitikimais, turtingi Žmonėmis, dramatiški įvykiais, ir, deja, kaip laiko smiltys jau byrantys tarp pirštų…
Paprastumas – viena iš gražiausių žmogaus savybių – dar viena Konfucijaus mintis. Tokia aristokratiška charakterio savybe apdovanoti dauguma praeinančiais metais mano sutiktų pašnekovų, kuriems tariu nuoširdų AČIŪ už susitikimų šventę, bendravimo gelmės pažinimus, atskleistą žmogiškumo esmę. AČIŪ, MIELIEJI, straipsnių herojai už nepamatuotą dosnumą, už dvasios turtus, dalinamus visiems laikraščio skaitytojams ir kitokio, kilnesnio bei gražesnio gyvenimo patirtis, raginančias pakelti akis į dangų, kad jose nuolatos atsispindėtų dangus. Jūsų likimų pavyzdžiai tik įtvirtina senas žmogaus pažinimo tiesas – didis ne tas, kuris niekada nesuklupo. Didis – kuris suklupo ir atsikėlė su nauja jėga, kuriam nesvarbu, kokiu greičiu artėja prie tikslo, o svarbiausia, kad nesustoja. Tikėjimas stebuklu gyvena visų pašnekovų širdyse, ir ne taip aktuali jo atsiradimo priežastis ar aplinkybės…
Su tokiu stebuklu susitikome ir mes, redakcijos darbuotojai, kuomet, visai šv. Kalėdų išvakarėse, su mašina Linkmenyse įstrigome pusnyse ir beviltiškai kapstėmės šlapiame sniege. Į pagalbą atskubėjo Edgūnas Kiminius, o prie jo prisijungė nepažįstamų vyrukų komanda – tikri angelai sargai! Redakcijos mašina iš pusnies buvo išnešta ant rankų ir palydėta iki saugesnio kelio ruožo. Ačiū, Edgūnai ir gerieji nepažįstamieji. Ar jūs angelai, ar ne, tesprendžia aukštesnės instancijos, bet geri darbai žemėje nelieka nepastebėti, todėl tegul visi ateinantys metai būna paženklinti gerumo ir jūsų gyvenimuose. O laikraščio skaitytojams AČIŪ už skambučius, pastebėjimus, kritiką ir padėkas, už bendravimo akimirkas ir buvimą kartu su „Mūsų Ignalinos“ redakcijos kolektyvu.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!