Skip to content

Vėliavos iškėlimas – ne prievolė, o moralinė skola

Sausio 1-osios rytą, po Naujų metų sutikimo, daugelis net krūpteli prisiminę, kad tądien – Lietuvos vėliavos diena ir privalu atlikti pareigą Tėvynei – iškelti Trispalvę. Privalu kažkaip minėti tokią ypatingą dieną…

Tądien, važiuojant kaimų vieškeliais ir keliukais daugelyje vietovių, visgi, rasime pilietiškumą pamiršusius ar pramigusius tautiečius. Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, kad Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, gyvenamųjų namų savininkams arba už gyvenamųjų namų eksploatavimo organizavimą atsakingiems asmenims nuo 10 iki 12 eurų ir baudą valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 10 iki 16 eurų. Už pakartotinus pažeidimus maksimali bauda siekia 30 eurų. 

Bet ar daugelį mūsų valstybės piliečių jaudina tokie nusižengimai? Sovietmečiu vėliavos neiškėlimas prilygo valstybės išdavimui, todėl atsakingos institucijos net negalvojo apie tolerancijos taikymą vienetiniams atvejams, kurių beveik ir nebuvo. Dabartyje daugiausia tokių pažeidimų daro gyvenamųjų namų savininkai, situacijas aiškinantys šventiniu užmaršumu, nors yra ir atskirų asmenybių pilietinės pozicijos klausimas ar maišto formos. Apie nubaustus dėl Valstybės vėliavos neiškėlimo seniai negirdime, nors kasmet tokių suskaičiuosime per visą Lietuvą ne vieną dešimtį… Institucijų tolerancija tikrai beribė ir ne visada jau suvokiama. Lietuvos piliečiai privalo gerbti Valstybės vėliavą – akcentuoja mūsų rajono gyventojai, nors paklaustieji skirtingai vertina Sausio 1-osios šventę.

Ignalinietė Dalė įvardija, kad Vėliavos dienos pamiršimas – visų Lietuvos valdžių per 30 metų (nuo Sąjūdžio) totalus indiferentiškumas (nesidomėjimas, abejingumas) mūsų Tauta, Valstybės simboliais. Moteris ragina pažvelgti į JAV pagarbą savo valstybės vėliavai, kuri ten visiems piliečiams ugdoma nuo mažų dienų.

Vėliavos diena yra susijusi su politika, – sako Nijolė, o tai – sąlyginai ne amžina. Naujų metų pradžia yra tarsi amžino būties rato dar vienas pasisukimas, todėl tos akimirkos daugeliui atrodo svarbesnės už kitos dienos ypatumus.

Pilietis Romas mato problemas kiekviename dvejojančiame ar stingstančiame apatijoje. Stinga pilietinio atsakingumo, kuris yra šventas ir individualus reikalas, o gal taip sočiai gyvename, kad jau niekas neįdomu?.. Pamiršome nepriklausomybės kainą. Gerbkime savo tautiškumą. Spaudoje dažnai viešinamos pigios intrigos, bet nerandame paviešintų nepagarbos Valstybės simboliams akimirkų. O gal nemeilė vėliavai užsiliko nuo sovietmečio laikų? – svarsto pašnekovas.

Sausio 1-ąją, Vilniuje, Katedros aikštėje vyksta iškilminga ceremonija, vėliau, tarsi atkartojant 1919 m. pirmą Trispalvės iškėlimą, pakeičiama vėliava. Simbolišką bet gražią tradiciją puoselėja pilietiški vilniečiai, kurie atvyksta į aikštę stebėti dienos renginių. Tautines tradicijas puoselėjantys istorikai siūlo kiekvienam lietuviui atrasti savo šventimo būdą, tą santykį su Vėliavos diena, tiek su pačia Lietuva. Tai gali būti istorinių filmų žiūrėjimas su šeima, pyrago kepimas ar dar kitokia šventės forma.

Bet visa tai – vis gražus žvelgimas ir kalbėjimas iš „Tolerancijos bokšto“, kurio nesuprastų ir nepateisintų išėjusi disidentų karta, kaip mūsų visuomeninės apatijos vėliavai nesuprastų gyvybes už Nepriklausomybės įtvirtinimą mokėję mūsų protėviai. 

Sausio 1-ąją vėliavas lietuviai privalėtų iškelti ne tik prie namų, bet ir savo širdyse, kuomet globalaus pasaulio vikšrai itin traiško mažesnių valstybių indentitetą, lengvai užverčia mažų tautų nepriklausomybės kovų istorijos puslapius. Vėliavos iškėlimas nėra tik prievolė, tiems, kurie pažįsta Lietuvos istorijos vingius, tai – šventas gestas į protėvių atminimą, jų aukų pagerbimo ir įamžinimo forma.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje