Jau ir negausūs paskutiniai buvusios „Naujos vagos“ skaitytojai, ko gero, pamiršo, kad toks laikraštis buvo. Jis jau istorija. Bendrovė išregistruota, buvęs redakcijos pastatas parduotas, už jį gauti pinigai išdalinti, bet aistros nenurimę. Mat redakcijos pastato pardavimas jas ir kelia…

Buvusi ilgametė redakcijos darbuotoja Danutė rodo man iš rajono savivaldybės tinklalapio nukopijuotą nekrologą buvusiai, bet jau išėjusiai a. a. to laikraščio redaktorei. Sako, skaityk… Ten apie velionę rašoma, kad ji buvo sąžininga, kilni, jautri, komunikabili, teisinga… Perskaitei, tai dabar klausyk. „Mes visi redakcijos darbuotojai turėjome akcijų. Iš pradžių po lygiai, vėliau buvusi redaktorė ne visai pagal bendrovės nuostatus, išėjus iš redakcijos kuriam akcininkui ir jam pardavus savo akcijas, jas dalindavo ne visiems akcininkams, o kažkaip vis savaip. Akcininkų susirinkimai vykdavo formaliai. Jokių raštiškų ataskaitų akcininkai negaudavo, pagerdavom kavos ir išsivaikščiodavom. Žodžiu tik paaiškindavo, kad padėtis sunki, daug skolų ir pan. Mes, pensininkai, dėl to net nustojom į tuos susirinkimus vaikščioti, nes tai buvo tuščias laiko gaišinimas (tai patvirtino ir kita akcininkė bei ilgametė laikraščio darbuotoja Milda – J. B.). Tiek to, tegul tai jau kažkada, seniai, buvo. Patys kalti, tylėjom ir nereikalavom savo teisių…

Kaip žinia, laikraščio istorija baigėsi bankrotu. Jį administravo įmonė iš Vilniaus. Internete buvo paskelbta, kad redakcijos pastatas parduodamas už 10 tūkst. Eur. Sako, esą už tiek ir buvo parduotas. Mes, akcininkai, laukėme, kad kažkiek gausim už tas akcijas, tegul ne tūkstančius, bent po šimtą kitą, bet gausim. Tačiau nieko negavom. Mūsų trijų akcininkų – manęs, Mildos ir Leono – net nepakvietė. Tai mus labiausiai žeidžia. Sako, skolų buvo daug, jas pirmiausia „gesino“, tad akcininkams ir neliko. Tegul taip, bet bent pakviesti galėjo (ir privalėjo – J. B.), o pasikvietus bent paaiškinti, kad štai tokia situacija, būtume supratę. O dabar viskas padaryta slaptai nuo mūsų, todėl ir kyla daugybė klausimų. Bandžiau kalbėti su iki pat pabaigos redakcijoje dirbusia Vida, kuri dabar rajono savivaldybėje prie mero sėdi. Ji mane sutiko atžagariai, sakė, nieko nežinau, klauskit redaktorės. Kur, į kapines eiti? Dar kaltino mane, esą aš noriu, kad po mano kalbų ir teisybės ieškojimo ją iš darbo išvarytų. Puolė į isteriką, tuo kalba ir baigėsi, dabar susitikus net nesisveikina. Štai tokia istorija, toks seniausio rajono laikraščio, ėjusio nuo 1951 m., galas“, – baigė pasakojimą ponia Danutė.

Dar patikino, kad ką nors atgauti jau nesitiki, net ir teisminio ieškojimo terminai baigėsi, bet nori, jog ir visuomenė žinotų, kaip su mumis pasielgė „sąžiningieji“. Panašios nuomonės buvo ir kalbintas kitas akcininkas Leonas, redakcijoje dirbęs ne vieną dešimtmetį. Visi trys palikti akcininkai turėjo po 1500–1700 akcijų.

Registrų centre mane patikino, kad pagal bankroto byloje esančius dokumentus išties esą redakcijos pastatas parduotas už 10 tūkstančių, tačiau skolų buvo tiek, kad šių pinigų neužteko net joms atiduoti (akcininkai, Registrų centre parašę prašymą, turi teisę susipažinti su visais bankroto bylos dokumentais). Vieniems skolos grąžintos visiškai, kitiems iš dalies, tačiau šie sutiko, kad UAB „Nauja vaga“ būtų išregistruota, nes daugiau ką nors atgauti nebuvo jokių galimybių. Čia galima dėti ir tašką, tačiau kažkaip nesitiki ir gana, kad toks pastatas pačiame miesto centre išties buvo parduotas vos už 10 tūkstančių ir niekam galimai taip nieko ir nenubyrėjo? Gerai pakasus, galimai ką ir atkastum, tačiau ir nuskriausti akcininkai jau sako – nereikia, tegul tai guli ant „nieko nežinančių“ sąžinės. Jeigu jos dar nors vienos kišenės kamputyje yra belikę.

P. S.Kadangi „Naujoje vagoje“ dirbau nuo 1988 iki 1996 metų, 1000 akcijų tuomet turėjau ir aš. Išėjęs pardaviau redakcijai už tūkstantį litų, kurios, kaip sakė kalbinti akcininkai, tuomet dar buvo padalintos visiems po lygiai.