Kiek žmonių, tiek įdomių istorijų. Prieš penketą metų į Daugėliškio krašto bendruomenę įsiliejo naujas žmogus. Sostinę palikęs Rimantas Medeišis su žmona atvyko į Ignalinos kraštą sekdamas gimtinės šauksmo. Ir nesuklydo: čia vyras pagaliau atrado ramybę bei gyvenimo džiaugsmą ir pats tuo džiaugsmu ėmė dosniai dalintis su esančiais šalia.  

Gniuždantis skausmas

Prieš šešis dešimtmečius vieną spalvingą spalį Bėčionių kaime (vienkiemyje), Medeišių troboje, suklykė kūdikis, paskelbdamas apie save visam pasauliui. Tik tada dar niekas net neįtarė ir nenumanė tą klyksmą esant iš pačios gelmės. Miškai, laukai, ežerai, paskui mokykla, pirmieji potėpiai teptuku ir… privalomoji karinė tarnyba. Būtent ji ir apvertė Rimanto pasaulį aukštyn kojomis. 

„1978 m. buvau paimtas tarnauti. Žinoma, ne Lietuvai. Aš dalyvavau nusikalstamoje sovietinėje veikloje, bandant okupuoti Afganistaną. Po visos šios tragedijos, suluošinusios mano sielą, grįžau pas tėvus jau į Ignaliną. Tėvai gavo butą, o iš senelių pirkios, kurioje gimiau ir užaugau, teliko dvi liepos. Grįžęs įsidarbinau tuometiniuose elektros tinkluose. Kolektyvas puikus, darbas puikus, bet mano emocinė būsena trikdė ir mane, ir aplinkinius. Galvojau, kad pakeisdamas aplinką ir žmones, galėsiu išsivaduoti iš to kaltės jausmo, persekiojančio mane. Išvažiavau į Uteną. Pagyvenau ten, dirbau tuometiniame Utenos trikotaže. Paskui vėl pabandžiau grįžti į Ignaliną. Įsidarbinau geležinkelininku. Netikėtai sau pačiam, šis darbas 1984 m. nuvedė mane į Vilnių. Ten ir užstrigau… Žinoma, gerąja prasme: meilė mane nugalėjo“, – prisimena Rimantas.

Tikrumo spalvos ir kvapas

Daugiau nei tris dešimtmečius Vilniuje pragyvenęs Rimantas, regis, jau turėjo suaugti su ta aplinka ir tapti jos dalimi, tačiau vieną dieną pakėlė sparnus. 

„Iš vienkiemio kilęs ir vienkiemyje užaugęs tampi gamtos dalimi. Tu negali be medžių, be upelių, be paukščių giesmių, be žemės kvapo ir tylos skambėjimo. Žinoma, būna laikotarpis, kai pasiduodi kitiems dalykams ir atrodo, kad gali gyventi kitaip. Gali susitaikyti su tūkstantinėmis žmonių miniomis, su gniuždančiomis gatvėmis, su suspaustomis erdvėmis ir dusinančiu oru. Be to, anksčiau ir Vilnius buvo kitoks. Jis turėjo savitą stilių, braižą, tradicijas, net savus personažus. Lietuvai tapus ES nare, viskas akimirksniu ėmė keistis. Vilnius prarado savo veidą. Tai nėra Lietuvos sostinė, kuri atspindėtų pačią Lietuvą, alsuotų patriotiška dvasia. Lietuvos dabar tegali rasti gūdžiuose kaimuose. 

Kadangi mano gimtinėje jau nieko nebelikę, ėmėme dairytis namelių netoliese. Taip už kelių dešimčių kilometrų, kaimyninėje seniūnijoje, Janionių kaime, ant dailios kalvelės, šalia didelių medžių radome savo užuovėją – jaukų namuką. 

Aktyvus ir visuomeniškas 

Dar gyvendamas Vilniuje, Rimantas nuolat dalyvavo įvairiose pilietinėse, politinėse ir visuomeninėse veiklose. Kovo 11-ąjai skirtose eitynėse Rimantas – vienas pirmųjų. Jis nėra per daug vedžiojamas kokių nors religijų, tačiau turįs tam tikras nuostatas. Pasak jo, artimiausios jo sielai, atspindinčios jo tapatybę, pagoniškosios tradicijos. Nors nėra aktyvus pilietis ir nedalyvaujantis nuolatinėse jų apeigose, tačiau kai kurias tradicijas priimąs. Kai gyvenau Vilniuje, susipažinau su metalo menininku Arnoldu Kairiu, geriau daugeliui žinomu, kaip Samogitas. Mes dalyvavome įvairiose veiklose ir taip sutapo, kad abu persikraustėm į šiuos karštus, tad ir toliau palaikome ryšį. Viena iš jo veiklų, o tiksliau, įsipareigojimas – šiame krašte uždegti vienybės laužą Baltų vienybės dienai paminėti. Jau keletą metų tą rugsėjo vakarą kartu su juo ir dar keliais bendraminčiais, sukurdami lauželį ant Ladakalnio, jungiamės prie visų pasaulio baltų. 

Dažnai užsuku ir prie Antakmenės aukojimo akmens. Ten net žynio vaidmenį atlikau Birutės Raginytės-Žemaitienės organizuotame Rasų ar Joninių šventei skirtame renginyje.

Aš daug kur einu, daug kur dalyvauju, nes man tai svarbu“, – sako Rimantas. 

Nuo girnų, pjūklo… iki teptuko

Kartelį kitą apsilankęs Daugėliškio karšto bendruomenės renginiuose, Rimantas pajuto, kad šie žmonės jam patinka ir jų veiklos įkvepia. Labai greit jis tapo kone dešiniąja bendruomenės vadovės Indrės Gruodienės ranka. Rimantas atsakingas už malimą girnomis, už duonkepio iškūrenimą ir duonelės kepimą, jis veda malimo girnomis ir kūlimo spragilais pamokėles smalsuoliams. Vyrukas išpjovė ir iškirto didžiulius plotus menkaverčių šabakštynų bendruomenei priklausančiuose žemės sklypuose, kur dabar įrengta paplūdimio tinklinio aikštelė ir pradėta kurti liepomis apgaubta jauki žaidimų erdvė. Tačiau ir tai dar – ne viskas. 

Dar gyvendamas Vilniuje, padrąsintas visuomenininkų, Rimantas išlaisvino norą piešti. Jis įstojo į tuometę Vienažinskio dailės mokyklą. Įgijęs tapymo technikos ir žinių, netikėtai vėl užmetė šį darbą. Lyg ir trukdė regėjimas, mat 45-erių, pablogėjus regėjimui, privalėjo užsidėti akinukus, kurie tarsi trukdė tapyti. O gal tai tebuvo pasiteisimas, bijant net ir prieš patį save apnuoginti savo sielą ir išgirsti jos kuždesius? 

Tačiau jau Daugėliškyje sudalyvavęs, kaip talkininkas, langinių dekoravimo plenere, vėl pajuto stiprų spurdėjimą savyje. Tyliai sulaukęs žiemos, kuri drauge su pandemija įkalino visus namuose, vyras ėmėsi tapybos. 

Netrukus Daugėliškio krašto bendruomenės namuose įvyko pirmoji Rimanto darbų paroda, kurią palankiai įvertino net ir žinoma dailininkė Nijolė Trinkūnienė. 

„Parodos metu joje dalyvavusieji staiga vienas paskui kitą ėmė pasakoti savo išgyvenimus, prisiminimus ir aš supratau, kad tai, ką išgyvenau aš, jaudino ir kitus, tokius pat paskutiniuosius nuo žagrės palikuonis. 

Tada gimė idėja sukurti tematinę kolekciją, kuri ateities kartoms pasakotų apie mus. Ne iš dirbinio intelekto suskurtų negyvų paveiksliukų, o iš tikrų, išjaustų ir išgyventų paveikslų. Jau turiu Verpiančią moterį, Vaiką supančią moterį…“, – planais pasidalino Rimantas. 

Kol bus gyvų, tikrą lietuvį ir lietuvių tautos tradicijas bei papročius prisimenančių bei puoselėjančių žmonių, tol tauta dar liks bent jau atmintyje. Tautos ir Lietuvos valstybės vardu garsiai kalbantys ponai ir ponios per kelis dešimtmečius išmainė ją į menkaverčius blizgučius ir pačių išsigalvotą garbę, nepalikdami ateities net savo vaikams ir vaikaičiams protėvių žemėje. 

Daugėliškio krašto bendruomenės ir R. Medeišio nuotr.