Laiko tėkmė su savimi išsineša faktus ir žmones. 1991 m. sausio įvykiai lieka visam laikui įrašyti į Lietuvos istoriją ir neblėstančiais, ryškiais prisiminimais – Laisvės gynėjų atmintyje. Ateinančios kartos jau kitaip regi ir supranta buvusių kovų už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpius, bet pagarbi atmintis tautos praeičiai dar saugoma ir svarbi, neužmirštuolėmis ar kitokiais žiedais kasmet primindama apie save. Prabėgo trys dešimtmečiai po audringų ir skaudžių Sausio naktų, negailestingai retėja Laisvės gynėjų ir savanorių gretos. Kiekvienas sutiktas Sausio 13-osios įvykių dalyvis, savanoris, kovotojas lieka aukso vertės pašnekovu, o pasidalinimas prisiminimais ir išgyvenimais vėl rašo naują Lietuvos istorijos puslapį. 

„Džiaugiuosi, kad per tuos dešimtmečius stipriai pasikeitė gyvenimas mūsų Valstybėje. Visuomenė išlaisvėjo ir atsivėrė saviraiškai, atsirado daugiau galimybių pažinti pasaulio grožį ir patį save. Kuo turtingesni žmonės, tuo turtingesnė mūsų Lietuva. Prabėgę metai dovanojo daug išbandymų, pareikalavo stipraus asmeninio stuburo, bet sportininko charakteris, buvau jaunystėje ilgų distancijų bėgikas, neleido nei pasiduoti negandoms, nei palūžti nuo jų“, – pasakoja Laisvės gynėjas, savanoris kraštietis Albinas GRUZDYS:

– Man nuo mažumės į kraują tėvų įauginta meilė gimtinei, kaip ir tautinių švenčių minėjimai. Dalyvavimas Sąjūdžio veikloje, Parlamento gynimas Sausio 13-osios naktį – tarsi natūralūs, savaiminiai reiškiniai gyvenime. Taip tikėjau, mąsčiau, taip ir turėjo būti. Sausio įvykiuose Parlamentą supo minios žmonių – vienas prie kito, todėl būdavo labai sunku prasibrauti, išeinant iš pastato po budėjimų. Mums, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoriams, teko budėti Parlamento rūsyje, visuose aukštuose ir ant stogo. Gražiausias ir įspūdingiausias – trečias aukštas Parlamente, kuriame tuomet rinkosi užsienio žurnalistai – labai noriai bendraujantys, mus vaišinantys saldumynais. 

Sausio 13-ąją vežėme ir tampėme drėgno smėlio maišus barikadoms, planavome trečiojo Parlamento aukšto gynybą. Buvo gauta informaciją apie galimą desanto ataką, todėl privirinome užaštrintų strypų, kurie privalėjo stabdyti priešo veržimąsi. Parlamento stogas jau laukė užminuotas, puolimo atveju viršutiniai aukštai būtų išlėkę į orą. 

Jautėsi visuotinis nerimas prieš galimą mūšį, įtampa, nuo kurios kažkiek žmogus sustingsta keistame laukime. Turėjome lazdas, išlaužėme laiptus ir ginkluotei pasiėmėme metalinius strypus, pasiruošėme degaus skysčio butelius „Molotovo kokteilius“, visur buvo paruoštos pilnos talpos su benzinu. Liepsnos laukė baisios, kaip Pilėnuose. 

Tokiomis akimirkomis galvoje tikrai prabėga gyvenimas, mąstai, ar pamatysi dar šeimą, vaikus… Bet vidinis pasiryžimas ir sprendimai jau priimti, aiškiai suvoki, kad kelio atgal nėra. Ypač skaudžiai išgyvenome gautą informaciją apie aukas. Nuo važiuojančių tankų drebėjo visas Seimo pastatas, nežinojome, kurią akimirką gali prasidėti šaudymas į mus. 

Parlamento viduje gynybą organizavo apie 3000 savanorių, o kiek tūkstančių žmonių, atvykusių iš visų Lietuvos kampelių, mus saugojo išorėje, organizavo maitinimą! Mūsų žmonių tvirtybė, vienybė ir susikaupimas tomis Sausio dienomis dovanojo tautai nepriklausomybės aušrą. 1991 m., visi Parlamento gynėjai jau buvome surašyti saugumiečių sąrašuose, ir jei Maskvos statytiniams būtų atsiradusios palankios sąlygos valdžios perėmimui, geriausiu atveju visų mūsų laukė kalėjimai ar tremtys. 

Ignaliniečiai Albinas Gruzdys ir Vytautas Strolia budėjimus Seimo pastate baigė tik vėlyvą pavasarį, jie tada tapo paskutiniais savanoriais, užvėrusiais LR Parlamento duris. 

Tolimesniame kelyje dar daugelio laukė sunkumai, kovos su nomenklatūrininkais ir atsiradusiais asmeniniais priešais. Dabar tos dienos jau irgi praeityje. Tik įgyti randai kartais nerimsta, kraujuoja. O laikas nenuilstamai skrieja, gyvenimo brandoje dovanodamas gilesnę išmintį, formuodamas naujai atrastas asmenines tiesas ir sąvokas. Tėvynė visada žmogui lieka mieliausiais namais, į kuriuos gera sugrįžti iš tolimiausių kelionių, kur laukia brangūs žmonės. 

Po 1991 m. sausio įvykių prabėgo daug laiko, bet niekur nedingo to laikmečio idealizmas daugeliui mano bendražygių, prireikus, vėl stotume už Lietuvos laisvę tie, kurie dar esame gyvi. Rastume jėgų būti naudingais gimtai šaliai. Mūsų valstybė spėjo tinkamu laiku priimti esminius sprendimus, kurių, deja, reikiamu momentu neatliko Ukraina. Delsimas šiai tautai dabar kainuoja brangiai. 

Dabar visi alsuojame nerimu ir šalimais vykstančio karo nuotaikomis. Pasaulis tarsi padėtas ant svarstyklių. Daug grėsmių, gąsdinimo ir įtampos. Vyksta sekinimo karas – kas ką, kuri valstybė turės daugiau išteklių. Baisiausia, kad vyksta gyvos jėgos naikinimas. Ateitį regiu labai sudėtingą.

Privalome išlikti tvirti, dirbti, kurti, nepasiduoti nevilčiai. Sausio 13-osios išvakarėse savo bendražygiams, Lietuvos laisvės gynėjams, savanoriams linkiu sveikatos, jaunesnėms kartoms – sveiko idealizmo ir daugiau tikėti savo jėgomis, išlikti sveikiems dvasia. Gyvenimas mums patvirtina, kad žmogus viską nugali, pakelia, įveikia. Tik reikalingas susikaupimas ir valia, – pasakojo buvęs gynėjas.

Autorė dėkoja kraštiečiui Albinui Gruzdžiui už dialogą.

Nuotraukos autorės ir iš A. Gruzdžio asmeninio albumo

1991-ųjų sausio 13-osios metines Seime. Laisvės gynėjai (iš kairės): Vytautas Strolia, Sigitas Žilėnas, Kęstutis Mačėnas, Albinas Gruzdys, 2002 m. (nuotr. iš V. Strolios asmeninio archyvo).