Skip to content

Dvasios pašvęstieji į Indiją keliauja numirti

Sigita TELYČĖNAITĖ

Daugelį keliaujančių lietuvių vilioja Europos šalys, kuriose gausu civilizacijos sukurtų patogumų, buitinio komforto, pramogų. Linkmeniškis Sigitas MACKONIS jau senokai ieško kitokio poilsio, kuriame visi ankščiau išvardinti malonumai nėra esminiai ir, ketvirtą kartą aplankęs Indiją, vėl planuoja naują kelionę į paslaptingą bei kultūrinį šoką dovanojančią šalį.

„Daug pasaulyje šalių su savitu grožiu, tikru rojumi turistui, bet Indijos charizma nenusakoma žodžiais. Ten pavergia pats požiūris į žmogų, kuriame kiekvienas regimas kaip dvasinė būtybė, o ne materialus objektas. Ilgas, tiriantis pašnekovą žvilgsnių kontaktas toje visuomenėje suprantamas, laikomas norma ir tikrai nieko bendra neturi su priekabiavimu.

Indijoje pavergia dvasingumas, mus supančio pasaulio sąvoka, kuriame kitaip vertinama ir suprantama žmogaus siela. Ten gyvena mano bendraminčiai, draugai iš įvairių valstybių. Palikę pasauliečių rūpesčius jie, pasišventę tarnystei, dirba vienuolynuose, meldžiasi, įprasmina savo būtį. Dvasingas bendravimas kompensuoja visus kelionės rūpesčius, išlaidas. Važiuojant pirmą kartą į šią šalį, europiečiui tikrai patiriamas kultūrinis šokas, kuomet krūpčioji nuo mašinų signalų, susidūrimų su netikėtomis situacijomis gatvėje. Bet palengva Indija atsiskleidžia savo unikalumu. Kiekviena nauja kelionė atveria vis gilesnį pažinimą, stipresnį prisilietimą prie šios žemės stebuklo. Šalyje, kur mažai patogumų, į kurią iš viso pasaulio dvasios pašauktieji atvyksta numirti ir palikti savo fizinį kūną, jautiesi ypatingai, pakylėtai. Ten pilnai aprimsta siela, pasišalina stresai, dingsta nerimas. Keliautojui Indiją suprasti nebūtina – svarbu ją pajausti. Čia patvirtinama taisyklė, kad žmogaus laimės suvokimas nepriklauso nuo turimų pinigų kiekio. Indijoje senjorai negauna pensijų, bet gyvena, geba džiaugtis tuo, ką turi, dalytis šiltomis šypsenomis su visais aplinkiniais. Dievybių šlovintojai gatvėse dažnai skeptiškai pažvelgia į europiečių duodamą piniginę auką, jiems mes atrodome tikrais nesusipratėliais, pinigu vertinančiais žmogaus dvasingumą. Indijos gyventojų požiūris į fizinio kūno poreikius labai savitas, dažnai net nesuvokiamas turistui. Kelias į dvasinį tobulėjimą daugeliui Indijos visuomenės narių tampa svarbiausiu, esminiu gyvenimo pasirinkimu. Asmenys, vadinami sadhu, oficialiai išsižada savo fizinės būties, įforminama jų mirtis, dažnai reikalaujama, kad jie dalyvautų net savo paties laidotuvėse, simbolizuojančiose jų išėjimą iš materialaus pasaulio ir atsidavimą vien dvasiniams tikslams. Retas susitikimas su sadhu gatvėje vadinamas laimės pranašu jį susitikusiems.

Indijoje žmogus gali išgyventi neturėdamas pajamų. Nuimami keturi derliai ryžių, kurių visi įmanomi patiekalai randami indų virtuvėje. Prie vienuolynų ruošiamas maistas visiems gatvių gyventojams, čia maitintis renkasi benamiai, keliaujantys, visi išalkę. Ryžių pakanka visiems.

Ypatingas Indijoje požiūris į visas gyvybės formas, todėl miestelių gatvėse pilna šunų, galvijų, bet visiems užtenka žmogaus pakantumo, vieni nekliudo savo buvimu kitiems, nepyksta, nesistumdo dėl vienos erdvės.

Nenusakoma ramybe alsuoja ir Indijos avialinijų darbuotojai, sklandžiai vyksta bilietų ir bagažo patikros, o ir laukiantys turistai, perėmę tarnybų ramybę, jau niekur neskuba ir nurimsta eilėje.

Keliautojai iš Lietuvos dažnai perka lauktuvėms įvairiausius suvenyrus, dievų statulėles, saugančias namų aplinką. Mano lauktuvėse jų nerasi… Artimiesiems atvežu arbatos, natūralių papildų, kosmetikos. Skrydyje iš Varšuvos į Vilnių pajauti tą didelį bendravimo kontrastą, pamatai rūsčius europiečių veidus, griežtumą, susikaustymą. Indijos žvilgsnių atvirumas ir nuoširdumas lieka praeityje. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad – „jau esu namuose“… 

Dar nespėjęs atsigauti nuo kelionės įspūdžių, imu vėl planuoti naują, penktą susitikimą su pamilta šalimi. Viliuosi išmėginti savo jėgas Indijos vienuolyne, laikantis griežtos regulos. Teko girdėti, kad kai kurie dvasios pašvęstieji, atvykę numirti į šią šalį, pagijo, sutvirtėjo, rado naują gyvenimą. Slėpiningi atradimai Indijoje transformuoja ne vieną keliautoją, svarbiausia, sugrąžina prasmę ir viltį, atverdami žmogaus galimybes dvasinio pasaulio tobulėjimui“, – pasakoja linkmeniškis Sigitas MACKONIS, prisimindamas vėliausią kelionę ir jau planuodamas naują į išsvajotą Indiją.

Autorė dėkoja už pasakojimą. 

Nuotraukos iš asmeninio S. Mackonio albumo. 

1 komentaras


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje