Praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome senesnį žurnalisto laišką apie tai, kad viena savivaldybės įmonė bei savivaldybė kurčia gyventojų prašymams palengvinti buitinių atliekų surinkimo naštą. Bet per šiuos kelerius metus niekas nepasikeitė. Siūlome dar vieną rašinį šia tema.

Redakcija

Visi žinome, kad kovo 5 dieną įvyks pirmasis rinkimų į savivaldos organus turas, o kartu rajonų žmonės rinks ir merus. Metas atsakingas, ir bent jau šiuo laikotarpiu partijų iškelti kandidatai į tarybas bei savarankiškai išsikėlę politikai – į merus stengiasi įtikti savo rinkėjams, tenkinti mažiausias jų užgaidas, tarnauti žmogui, o ne vien savo kišenei ir giminių gerovei. 

Šią aplinkybę prisiminiau, tęsdamas jau keletą metų vykstančią atliekų tvarkymo epopėją. Prisipažinsiu: dūkštietės močiutės, kuriai jau 96-eri, pastangos atsimuša lyg žirniai į sieną. Nepadeda nei kreipimaisi pagalbos, nei apeliavimas štai į tokią rinkimų kampaniją. Savivaldybės įmonė „Kompata“ negali, o gal ir nenori pakeisti itin pelningos atliekų surinkimo tvarkos, kuri pirmiausiai turi būti patogi gyventojui, t. y. būsimam rinkėjui. 

Laikraštyje jau esu rašęs apie Aukštaitijos miestelyje gyvenančią močiutę, kuriai dabar jau 96-eri, kuri, pasiramsčiuodama dviem lazdom, turėjo keliauti į atokią Ažušilės gatvę Ignalinoje ir tvarkyti painiai, smulkiai surašytą tokių paslaugų teikimo sutartį. Be to, ji kompiuteryje dar turėjo atsidaryti įmonės tinklapį, kur taip pat surašyta šios paslaugos teikimo tvarka.

Sudarant sutartį visus šiuos ne pagal senolės jėgas darbus ji patikėjo jaunesniems. Ne, jūs negalite tvarkyti jos reikalų, tuomet atsakė „Kompata“ vadybininkė. Reikalinga ji pati. Ačiū Dievui, tada naujos sutarties sudarymui ir pratęsimui darbuotoja pati atvyko į miestelį. Mat, klientė ne viena tokia…

O įmonė visai supyko, kai močiutė paprašė sustabdyti paslaugos teikimą – mokestį už atliekų išvežimo kintamąją dalį, nes ligota senolė negyvena savo sodyboje, o praleisti žiemą su savo šuneliu išvyksta į Vilnių. Vadinasi, kokią pusę metų jokios atliekos iš ten neišvežamos – nei dukart per mėnesį buitinės, nei kartą kitokios. Žodžiu, kone 6 mėnesius specialus transportas prie jos vartų dviejų konteinerių neranda. Vadinasi, tuomet iš jos varganos pensijos ir mokėti nereikia. Juk vežėjai kaskart pasižymi, kur ir kas paimama…

Bet „Kompata“ ir girdėti nenori: yra savivaldybės nustatytos betoninės atliekų tvarkymo taisyklės. Įdomios. Štai 50 jų straipsnis sako, kad „įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą kintamosios dalies nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nesinaudos nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu mišrios komunalinės atliekos nebus surenkamos“. Gi 53-asis dar paaiškina: „Įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą kintamoji dalis neskaičiuojama tik tuo atveju, jeigu per vieną ketvirtį, už kurį nekilnojamojo turto savininkas ar įgaliotas asmuo prašo netaikyti kintamosios dalies, nebuvo sunaudota daugiau nei 35 kWh elektros energijos (arba atitinkamai 140 kWh elektros energijos per metus).“

Anksčiau pakako seniūno liudijimo, kad senutė žiemą šiuo adresu negyvena, bet jau keleri metai „Kompatai“ parankiau taip komplikuoti tvarką, kad klientas negalėtų niekada tų paslaugų atsisakyti, o jeigu ir norėtų – tektų nueiti kryžiaus kelius. Taigi, jei bankas automatiškai atskaičiuoja už sezono metu vidutinį suvartotos elektros energijos kiekį, tuomet man reikia nutraukti su juo sutartį ir pačiam deklaruoti elektrą. Tas tiekėjas pažymą išduos ne greičiau kaip po mėnesio, be to jis dar tikrins vietoje elektros suvartojimą. Jeigu kompensacija ir ateis, tai tik vasarą, po viso žiemos sezono…

Sakykite: ar gali beveik 100 metų močiutė savo vardu šiuos kryžiaus kelius nueiti? 

Siūlėme, kad taisyklių pakeitimus, patogesnius gyventojams, „Kompata“ inicijuotų ir teiktų savivaldybės tarybai. Tada buvęs įmonės vadovas atsiuntė tokį grėsmingą atsakymą, tarsi būtume norėję pakeisti valstybės konstitucinę sandarą… Grasinimai buvo skirti žurnalistams, kurie drįsta užtarti vargšą žmogų. Nemanau, kad naujoji „Kompatos“ vadovė Rasa Šatienė eitų tuo pačiu keliu. 

Žodžiu, Ignalinos savivaldybės įmonei trūksta lankstumo ir pasitikėjimo savo rinkėju. Juk į senų žmonių poreikius galima žiūrėti dvejopai: biurokratiškai, paisant tik įstatymo ar taisyklių raidės, ir jautriai, atsižvelgiant į amžių, neįgalumą ir kitas gyvenimiškas aplinkybes. 

Kaip tik šito trūksta rajono ir „Kompatos“ vadovams, kurie, gindami savo mundurą ir – ne paslaptis – augančias pajamas, ignoruoja pagrįstus žmonių ir savo rinkėjų lūkesčius. Tad pasvarstykime, ką rinksime būsimuose rinkimuose.