Kiekvienas žmogus galįs tapti kūrėju. Visi turime galimybę rinktis, bet ne kiekvienam priimtinas šis kelias, mat, jis reikalauja atsakomybės ir ištikimybės sau, gebėjimo jausti širdimi. Rimšėje gyvenanti Vidmanta Visakavičienė aplink save kuria pilnatvę: pirmiausiai savo pačios, paskui šeimos narių, o galiausiai ir bendruomenės. Dovana sutikti žmogų, kuris neburzgia, nezyzia, nekaltina, o eina ir daro tai, kas džiugina. 

Gimtosios vietos atsiviliojo atgal

Dūkšto žemėje Dionizo ir Veronikos Čibirų šeimoje gimus mergaitei Vidmantai, netrukus teko priimti iššūkį – palikti namus ir keliauti į Rimšę. V. Čibirienė mokytojavo, o D. Čibiras direktoriavo tuometinėje Rimšės mokykloje. Mažoji Vidmanta, augdama inteligentų šeimoje, turėjo kiek kitokią pasaulėžiūrą, nei dauguma to metų vaikų. Ne tik šiandien, vakar, bet ir visais laikais pamatą žmogaus gyvenimui duoda tėvai, namų aplinka. 

Praėjo nemažai dešimtmečių, Vidmantos veidą puošiančios kelios raukšlelės byloja apie jautrią, inteligentišką, ramią, savimi pasitikinčią moterį. 

Prisišaukė Rimšė

Apkeliavusi dalį Lietuvos, Vidmanta buvo nutūpusi ir Visagine. Ji ten užėmė valstybės tarnautojos pareigas, koncertavo su kolektyvu „Krusnė“ ir tuo pat metu važinėjo į Rimšę prižiūrėti motinos. Kartą ir visiems laikams nusprendė, kad daugiau to daryti nenorinti, nes važinėjimas vargina, ir vėl sugrįžo į Rimšę gyventi nuolat. 

„Kadangi mano darbas Visagine siejosi su Ilgių bendruomenės moterimis, jos mane įveiklino ir čia, Rimšėje, viename iš vykdomų projektų. Taip įžengiau į šią bendruomenę, o tada pastebėjo ir Rimšės laisvalaikio organizatorė Svetlana Panavienė. Ji dar labiau į bendruomeninines veiklas įtraukė: įvairias edukacijas organizavome, parodas rengėme, koncertus organizavome. Ji mane įkalbėjo ir tautodailininkų konkurse „Aukso vainikas“ dalyvauti. Gan sėkmingai pasirodžiau su savo austomis aukštaitiškomis juostomis, megztomis riešinėmis. Subūrėme ir kolektyvą „Kuperkas“, kuriam vadovauja S. Panavienė. O dar veiklos bibliotekoje, tad vos spėju suktis. Man keistai atrodo, kai žmonės sako, kad neturi ką veikti, viskas, neįdomu, visi blogi ir kalti… Man taip nebūna. Aš kasdien džiaugiuosi gyvenimu ir galimybe įvairiomis veiklomis kurti rytojų…“, – sako V. Visakavičienė. 

Šeimos šiaudiniai sodai

Nors Vidmantos rankos tiesiog lipte limpa prie rankdarbių, paskutinius šešerius metus ji daugiausia laiko žiemomis skiria sodų vėrimui. Ją labai palaiko ir dukra Jurgita, kuri padeda mamai rasti įvairios literatūros, medžiagų, kad ši galėtų gilinti žinias ir nuolat tobulėti.

Dailūs Vidmantos rankomis surišti sodai – kvapą gniaužiantis reginys ir tuo pat metu yra išliekamąją vertę turintys lietuviškų tradicijų sergėtojai. Senovėje šiaudas buvo lyginamas su žmogaus kūnu. Šiaudas (kūnas) „išnešioja“ varpą, grūdą (sielą). Javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę, kadangi vėl būna pasėti ir vėl tęsia gyvenimą iš naujo. Šiaudas – nenutrūkstamos gyvybės simbolis, kuris Vidmantos rankose virsta ne tik sudėtingos konstrukcijos trimačiais meno objektais – šiaudiniais sodais, bet ir šiaudiniais žaisliukais Kalėdų eglutei papuošti ar interjero dizaino papuošimais.

Šiaudų rankdarbiams paruošimas užima didžiausią rankdarbio kūrimo dalį. Rankdarbiams iš šiaudų naudojami sveiki javų stiebai. Geriausias laikas pjauti šiaudą, kai jis būna subrendęs ir jau nebe žalias. Daug kas priklauso nuo metų ir klimato, tačiau dažniausiai javų stiebai pjaunami liepos mėnesį, kai laukas jau gražiai plaukia. Javų (rugių, kviečių, kvietrugių ar kt.) rūšys renkantis rišti sodą, pasirenkamos pagal stiebą, svarbu, kad jis būtų tvirtas ir stiprus šiaudas. 

Suvertas šiaudinis sodas tradiciškai dovanojamas per vestuves, vestuvių metinių ar krikštynų proga. Taip pat šiaudiniai sodai rišami per didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas ir kabinami virš bendro šeimos stalo, virš vaikų ar šeimos lovų. Šiomis dienomis šiaudiniai sodai dažnai kabinami įvairiose namų erdvėse, kaip interjero elementai.

Auginantiems vaikus pravartu žinoti, kad šiaudinio sodo vėrimas lavina kūrybiškumą, loginį ir erdvinį mąstymą, skatina susikaupimą, kruopštumą bei atidumą. 

S. Panavienė, vaikščiodama po šiaudinių sodų „alėją“, pademonstravo ir jų galią. „Žmogus yra energija ir būtent per sodus leidžia aiškiai matyti mūsų energijos vibracijas. Sodų gamybai naudojama simbolinė žaliavą – sausi javų šiaudai arba nendrės, o sausi šiaudai ir nendrės asocijuojasi su mirties ir amžinybės idėja. Yra manoma, kad aukso spalvos stiebuose yra sukaupta daug saulės energijos ir į namus jie atneša laimę bei harmoniją.

Šiaudinio sodo rišimas reikalauja daug kruopštumo, kantrybės ir ramios sielos būsenos iš kūrėjo, tuomet sodo vėrimas tampa meditacija ir teikia džiaugsmą kūrėjui“, – patikslino S. Panavienė.

Daugelį V. Visakavičienės surištų sodų galima pamatyti Rimšės kultūros centre. Labai norintys turėti tokį sodą savo namuose ar išmokti jį rišti, gali belstis į Rimšės kraštą. Pirmoji šiuose kraštuose rišti sodus pradėjo bibliotekininkė Jolanta Žuromskienė. Ji išmokė tai daryti ir Vidmantą, o šiandien jau ir pati Vidmanta gali mokyti kitus. Iš lūpų – į lūpas, iš rankų – į rankas keliauja Aukštaitijos tradicijos, kurioms šiais metais skiriamas ypatingas dėmesys. 

Huberto Raginio nuotr.