Dauguma, turbūt, norėtų gyventi gražiai, sveikai ir laimingai, bet… tai viso labo norai, dažnai stipriai prasilenkiantys su realybe. Kodėl mes negalime taip gyventi? Nes esame žmonės, kurie turi nuolat tobulėti dvasiškai. Tik tada mes pajėgsime atsigręžti vieni į kitus ir suvokti, ką jaučia kitas. Kol žmogų vedžioja tik primityvūs instinktai, stebuklo tikėtis anksti. O kol kas kiekvienas eina sau. Valdžia žiūri savo interesų: kaip išlaikyti turimą valdžią, užmegzti draugystę su siekiančiaisiais pasaulio turtingųjų pripažinimo ir kontroliuoti tarnaujančiąją masę. Tuo metu masės atstovai ieško spragų, kaip palengvinti gyvenimą. Tokioje visuomenėje niekada nebus taikos, susiklausymo ir bendrystės.

Reikalingas teisingo gyvenimo modelis. Kol žmonėms kils noras gudraut ir sukčiaut, tol niekas nesikeis. Pirmiausia turime suvokti, kad beveik visi (net ir gamtoje yra išimčių) žmonės yra vienodai svarbūs ir jų žinios bei veikla taip pat yra svarbi. Pirmas kvailas žingsnis padarytas tada, kai imta skirstyti į prestižinius ir neprestižinius darbus. Batsiuvys yra blogai, o mokytojas yra gerai. Bet kodėl? Jei abu jie puikiai išmano savo darbą ir atlieka jį kokybiškai, jie yra lygiaverčiai ir abu vienodai reikalingi visuomenėje. Kiek aukštai bus iškelta mokytojo galva, jei jis bus nuogas, basas ir alkanas, neturės pastogės, bus apskretęs, apnikęs utėlėmis ir blusomis, susuktas ligų, neturės knygų, iš kurių semtųsi žinių ir t. t. Galima vardinti be pabaigos. Tačiau esmė ta, kad kiekvieno žmogaus laikas ir darbas, kurį jis atlieka, yra svarbus, turi būti vertinamas ir už jį turi būti atlyginama. Tik tiek. Tik tiek tereikia, kad pradingtų noras gudrauti, sukčiauti, nekęsti, pavydėti ir t. t. 

Kaime žmogus užaugina daržovių, gyvulėlį mėsytei, paukštelį, dedantį kiaušinius. Ir tai turi būti teisingai apmokama. Tas, kuris įsivaizduoja, kad sėdėti prie kompiuterio, ketverius ar šešerius metus mokiusis kažkokio dalyko, yra labai brangu ir todėl visą likusį gyvenimą visi prieš jį turi lenkti galvą ir jam tarnauti, tegul galvoja iš naujo. Nes tas, kuris užaugina maistą, taip pat dirba ištisai visą gyvenimą ir investuoja nuolat. 

Jei žmogus tau davė patarimą – adekvačiai atsilygink, jei žmogus tau skyrė laiko, kurį galėjo skirti savo tobulėjimui, poilsiui – atsilygink, tau davė kiaušinį – atsilygink, sukūrė tau dainą, pašoko – atsilygink, tau nukirpo plaukus – atsilygink… visada deramai atsilygink. Kai pradėsime vertinti kitų laiką ir paslaugas, įsivyraus ramybė, atsiras užtikrintumas ir žmonės su džiaugsmu ir ramybe širdyje visi vienodai mokės mokesčius į bendrą katilą. 

Yra ir kita medalio pusė. Žmonės, matydami, kad iškreiptas požiūris į veiklas ir jų apmokėjimą tiesiogiai daro įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, dar baisiau ėmė gudrauti. Savo vaikus ėmė stumti „į mokslą“, idant jų gyvenimai būtų sėkmingesni. Ir kuo tai baigėsi? Pasirodo, kad 78 proc. turinčiųjų aukštojo mokslo diplomą nėra protingi, dažnai dirba nemėgstamą darbą, kankinami depresijų ir priklausomybių. Net ir tarp tų 22 proc. protingųjų yra tokių, kurie kenčia dėl pasirinkto gyvenimo kelio, jei padaryta klaida. O didžiausia klaida padaroma tada, kai žmogus eina ieškodamas garbės dėl užimamų pareigų arba seka tik paskui pinigus. Šioje situacijoje joks protas nebepadės. Ir visa tai primetamų nuostatų pasekmė. Žinoma, yra ir atvirkštinių variantų. Tarkim, statybos sritis, kurioje neadekvačiai sureikšmintos paslaugos. Šioje srityje taip pat didžiulis disbalansas. 

Beje, apskritai paėmus visą žmoniją, genetikų teigimu, protingi esą tik 10 proc. planetos gyventojų.

Pažvelkime į bendrą katilą. Visi su džiaugsmu surenkame mokesčius, o kas toliau? O toliau turime paskirti ar nusamdyti žmones, kurie juos tinkamai administruos. Jei matome, kad jie tinkamai administruojami ir mūsų visų bendri keliai, kiemai, paslaugos gerėja ar bent neblogėja, vadinasi viskas tvarkoje. Mes dar labiau stengiamės. Jei matome, kad mūsų lėšas švaisto, naudoja jas asmeniniams tikslams, savinasi, o mus laiko tik bukais vergais – ką mes darome?.. Teisingai – iš pradžių ant gėdos stulpo, o paskui dar druskos kulką į pasturgalį ir į pasaulį laimės ieškoti basomis paleidžiame. Skamba barbariškai ir nehumaniškai? O tyčiotis iš žmonių, apgaudinėti juos, engti yra humaniška? Jokiu būdu neraginu imtis fizinių veiksmų. Tiesiog kviečiu atsimerkti ir pabandyti pajausti, kas iš tikrųjų vyksta? Kodėl sopa dūšią? Kodėl kūnas surakintas ligų? Kodėl nebevyksta nuoširdžios vakaronės ar gegužinės, kur kiekvienas žiūrovas yra dalyvis? Daug tų kodėl?.. Kita vertus, kodėl vis daugėja žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą ir geras pareigas, paliekančių viską ir keliaujančių į gamtą, dirbančių žemę, auginančių gyvulėlius, pilnais plaučiais gaudančių orą ir tylomis besišypsančių? Jie jau praregėjo, atsikvošėjo ir ima gyvenimą į savo rankas. 

O mes? Išrinkta rajono savivaldybės taryba ir paskui suformuojama valdančiųjų komanda, išrinkti Seimo nariai ir paskui formuojama Vyriausybė ir Ministrų kabinetas yra mūsų rankose. 

Stebint situaciją šalyje ir rajone, vis sukasi mintyse senas animacinis filmukas (nuotraukose – kadrai iš to multiko) , kai vieną dieną visus žvėris į savo rankas suėmė nežinia iš kur atsiradęs tarakonas. Šoko pasipūtęs ant kelmo, komandavo, fantazavo ir vertė net ir galingiausius drebėti iš baimės. Tačiau netikėtai pro šalį skrido toks mažas žvirblelis, kuris su džiaugsmu ir vienu įkvėpimu prarijo baisųjį tarakoną su visais ūsais, net ir pats nesuprasdamas, kad išgelbėjo visus gyvūnus. 

Būkime paprasti ir nuoširdžiai darykime tai, kam esame sutverti, nes net ir paprasto, mažo žvirblelio mažas darbelis dažnai yra kur kas reikšmingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.