Skip to content

Ten, kur Pakalo ežero saulėlydžiai ir namai, laukiantys atvykstančių

Visais laikais namų sąvoka žmogaus sąmonėje formuoja stabilumo, ramybės ir saugumo pajautimus. Namai – sakrali kiekvieno erdvė, kurioje turime individualų visuotinio grožio lopinėlį ir regime jį savaip. Dalytis su kitais akimirkų žavesiu  norisi ne visiems, bet pasirinkusiems tokį gyvenimo kelią tenka įprasti prie nuolatinio šurmulio ir  atvykstančių skirtingumo.

Jau trečią dešimtmetį Pusvarsnėlių kaime esanti Nijolės ir Vaidanto Jurgelevičių sodyba laukia atvykstančių poilsiautojų. Prie Pakalo ežero veikianti poilsiavietė, oficialiai įregistruota nuo 2000  m. – šeimos verslas, nuolatinis kūrybos procesas ir šeimininkų dvasios atgaiva. Tiksliau, „Sodyba pas Nijolę“, kurios didžiausi rūpesčiai dėl jaukios aplinkos puoselėjimo tenka pačiai šeimininkei Nijolei.

„1985 m. su Vaidantu sukūrėme šeimą ir užgimė svajonė turėti savo namus. Prie Pakalo ežero, tėvų žemėje stovėjusi sena pirtelė, tapo savotiška užuomazga, pradžių pradžia, šalia kurios palengva ėmė kilti būsimo namo sienos. Pirtelę išsaugojome, renovavome, palikome, kaip pagarbos ir atminimo ženklą protėvių gyvenimams.

Namo statybai reikėjo nemažai lėšų – statėmės iš to, ką turėjome, ką uždirbome. Vyras trūsė eiguliu, girininko pavaduotoju, kituose darbuose, o pati, baigusi konditerijos subtilybes, dirbau Linkmenų vidurinės mokyklos valgykloje, vasaromis – Ignalinoje, kažkada netoli geležinkelio stoties veikusioje didelėje valgykloje.

Pamažu abiejų mūsų svajonė – turėti namus – virto sukurta realybe. Kartą į svečius atvykusi pažįstama Edita Kondratienė (buvusi Informacinio centro vadovė), pažvelgusi į nuostabius peizažus, tarė – dalykitės su kitais tokiu grožiu, džiuginkite nuostabia Lietuvos gamta visus savo svečius, draugus, atvykstančius… Tada jos pasakyti žodžiai kažkaip tapo lemtingais mūsų tolimesniems sprendimams, svariais visos šeimos ateities planų kūrimui.

O dabar esu jau daugiavaikė mama, – juokiasi Nijolė Jurgelevičienė, peržvelgdama prabėgusius dešimtmečius, atiduotus poilsiautijų komforto ir gerovės užtikrinimui. „Dabar turime labai ištikimus lankytojus, kurie, atvykę į sodybą prieš 19 metų, su dideliu malonumu grįžta pas mus kasmet – su išaugusiais savo vaikais ir anūkais, metų rūpesčiais bei džiaugsmais.

Mūsų tolimesniu tikslu lieka ramaus šeimų poilsio organizavimas, kurio aplinkoje nėra didelės prabangos, o visur byloja natūralumas, paprastumas ir išsaugota harmonija su gamta.

Poilsiautojai patys organizuoja asmeninį laisvalaikį, maitinimasi, įvairias pramogas. Visi laisvi ir savarankiški savo pasirinkimuose. Maisto ruošimas ant laužo ugnies, tradicinė pirtelė, irstymasis valtimi, saulėlydžiai ant Pakalo ežero lieka didžiausiu magnetu kiekvienam, pabuvojusiam mūsų sodybos prieglobstyje. 

Čia dažnai vyksta šeimos šventės, giminių ir draugų susitikimai. Svarbiausia, daugelis poilsiautojų akcentuoja, kad visi suvažiuoja, kaip į namus, kur visada šiltai sutinkami, jaučiasi laukiami ir brangūs, savi. 

Bendraudama su klientais dešimtmečiais, išmokau dar giliau pažinti, regėti žmones. Visi esame labai skirtingi, individualybės. Jei vienam, naujai atvykusiam, pakanka vien supažindinimo su aplinka, o toliau poilsiautojas pats kuria savo laisvalaikį, tai kitam reikalingas nuolatinis bendravimas su manimi, verda įvairios diskusijos, kyla klausimų klausimai. Džiugiame šurmulyje ir veiksme skrieja mano dienos.

Bendravimas pačiai tapo didžiausia būtinybe kasdienėje asmeninėje veikloje. Susitikimai su skirtingomis asmenybėmis virto didele gyvenimo dovana, praturtinančia daugelio prasmių sąvokas, skatinančia kitaip pažvelgti į žmogaus būtį.

Pandemija, Ukrainoje vykstantis karas toliau palieka savo randus žmonių širdyse ir mūsų verslo srityje. Visi ekonominiai ir socialiniai svyravimai daro taką tolimesnės veiklos vystymui. Dabar stengiamės išsaugoti savo senuosius klientus ir, kiek įmanoma, sulaukti naujų. Poilsiaviečių darbas organizuojamas daugiau iš idėjinės paskatos, iš įpročio. Gal ateityje mūsų veiklą tęs atžalos, bet kol kas apie tai nekalbame – peržvelgdama veiklą, pasakoja poilsio sodybos šeimininkė Nijolė Jurgelevičienė. 

O „Sodyba pas Nijolę“ toliau laukia ištikmųjų polisiautojų ir visų, ieškančių ramybės ir atokvėpio Pakalo ežero prieglobstyje, prie tvirtųjų šimtamečių ąžuolų – N. ir V. Jurgelevičių protėvių vaikščiotais takais, kaimo tyloje. Čia sustabdomas laikas, čia dar kitokiomis spalvomis nušvinta žmogiškos būties ypatumai ir grąžinama į gyvenimą viltis. Čia laukia namai, kuriuose visi sutinkami kaip artimi ir savi!

Nuotraukos iš asmeninio N. Jurgelevičenės albumo.

https://svrb.no/tepperens/

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje