Skip to content

Didžiausias iš mokyklos išsinešamas ir visą gyvenimą kaupiamas (arba švaistomas) turtas yra žmogiškumas

Sostinėje vykstančios studijų mugės viltingai kviečia į savo šurmulį moksleivius iš visos Lietuvos. Būsimos profesijos pasirinkimas abiturientui – nelengva gyvenimo kelio atkarpa, kurioje tenka pasverti visas įmanomas galimybes, asmeninius privalumus ir talentus. Jaunimas ieško savo vietos pasaulio paveiksle ir viliasi būti išgirstas, reikalingas. Svarstančius, mąstančius ir pasimetusius vaikus visada regi šalia esančio mokytojo akis. Kartais – net skvarbiau nei tėvai. Pedagogas, laida po laidos išleidžiantis jaunimą į savarankiško gyvenimo glėbį, palengva tampa savotišku „dvasios guru“, nereikalaujančiu jokios aplinkos charakteristikų, kad pažintų šalia esantį, perprastų, jaustų, kad regėtų Žmogų. Asmeninio profesijos pasirinkimo detalėmis ir pedagoginiu požiūriu į jauną žmogų su skaitytojais dalinasi gimtojo krašto ambasadorė, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Nijolė KERAITIENĖ. 

Kas turėjo įtakos Jūsų asmeniniam profesijos pasirinkimui?

Negalėčiau įvardinti vieno kokio nors veiksnio. Tiesiog jau šeštoje klasėje, pamenu, buvau apsisprendusi, kad būsiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Paskui turėjau gerų, stiprių mokytojų lituanistų, kurie tik sustiprino mano pasirinkimą. Tai Nepriklausomybės akto signatarė Irena Grikštaitė-Andrukaitienė, su kuria susirašinėjau ir bendravau jau ir studijų metais, tai Danutė Bagdanavičienė, šviesios atminties Petras Mikštas. Taigi rinkdamasi profesiją neturėjau jokių dvejonių, tik didelį norą gerai išlaikyti berods keturis stojamuosius egzaminus ir įveikti didelį konkursą. Be to, lietuvių kalbą ir literatūrą jau studijavo mano sesuo Irena, baigusi mokyklą dvejais metais anksčiau, mes su ja buvom labai artimos, tai irgi turėjo įtaką.

Ką Jūsų pedagoginė patirtis liudija pasirinkimų ir pašaukimų kelyje?

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, mokytojas turi padėti vaikui augti, ugdyti jo žmogiškumą. Jis turi neatimti vaikui drąsos žodžiais: tu nesugebėsi, tau neišeis. Per ilgus savo darbo metus mokiau visokiausių žmonių: buvo labai imlių ir gabių, buvo ne tokių gabių, bet labai darbščių ir kantrių, buvo ir tokių, kuriems vidurinės mokyklos baigimas ir  privalomo lietuvių k. egzamino laikymas tapo didžiuliu iššūkiu. Stengiausi padėti visiems ir padrąsinti visus. Ir įsitikinau: ne mokykloje gaunami pažymiai ar  laimėjimai konkursuose  nulemia tolesnį žmogaus kelią. Žinoma, mokykliniai laimėjimai kelia mokinio savivertę, kartais padeda jam konkuruoti  dėl stojimo vietos, bet jie nelemia žmogiškumo, empatijos, atjautos. Ir dar – labai džiaugiuosi likimu, kuris atvedė mane į Didžiasalio mokyklą, kur sutikau tiek daug puikių mokinių ir kolegų. Būtent čia dirbdama pradėjau jaustis ryčiausio Lietuvos pakraščio, savo gimtojo krašto ambasadore. Man atrodo, panašiai jaučiamės visi mokytojai. Tad gal šiuo atveju pasirinkimas ir pašaukimas sutampa.

Kaip nesuklysti ir išgirsti širdies balsą? Kiek jis svarbus dabartyje?

Šiandien jaunų žmonių situacija kitokia: rinkdamiesi savo kelią ir klausydami širdies balso, jie neretai susiduria su anksčiau padarytų klaidų pasekmėmis. Kai po dešimtos klasės baigimo jaunuoliai renkasi dalykus, kurių mokysis 11–12 klasėse, dažnai susivilioja rinktis kuo mažiau valandų, kuo lengvesnius dalykus. Ir tai ne tik mūsų gimnazijos bėda, tai visuotinis reiškinys. Daug aistrų dabar kelianti rusų kalba ir jos kaip antrosios užsienio kalbos šalia anglų k. pasirinkimas  nėra vien Didžiasalio rūpestis. Turime ir vokiečių kalbą, bet niekas jos nesirenka, nes rusų kalba paribio mokykloje daug kam yra gimtoji. Tai kam vargintis mokantis dar vieną kalbą? Kam vargintis mokantis chemiją, fiziką – juk yra paprastesnių pasirinkimų. O baigus ir stojant paaiškėja, kad reikėjo apie tai pagalvoti anksčiau.  Užtat tos studijų mugės ir ankstyvas profesinis informavimas, kuris paskutiniu metu mokyklose gerokai sustiprintas, ir padeda, ypač jei žmogus tuo nuoširdžiai domisi. Bet šiaip jaunuolių pasirinkimai šiandien gerokai laisvesni: jie neprivalo rinktis profesijos visam gyvenimui ir kankintis, jei apsiriko rinkdamiesi. Mokymasis visą gyvenimą yra šių dienų realybė ir nuostabus reiškinys. Keisti darbo vietas, nuolat ieškoti naujų saviraiškos galimybių yra puiku. Anksčiau už tokius dalykus grėsė svieto perėjūno, nerimto, nesusitupėjusio žmogaus etiketė. Bet juk logiška: su amžiumi žmogaus požiūris į vieną ar kitą dalyką keičiasi, daug ką jis ima vertinti kitaip. Bendrauju su daugeliu buvusių mokinių, kurie atrado mokslą ir studijas gerokai po mokyklos baigimo, aukštąsias mokyklas baigė ir tie, kuriems iš pradžių tai atrodė nesvarbu. Taigi yra laisvė rinktis – tai gerai, bet ir sunku, nes su laisve tu pats prisiimi atsakomybę už save ir savo ateitį. O apie studijų muges esu geros nuomonės, ne kartą teko jose lankytis su mokiniais. Kiekviena mokykla ten rodo, kuo yra patraukli, mugėje pilna jaunatviško šurmulio, gali ten pasijusti tokio smagaus mokslo skruzdėlyno dalimi. . 

Ką patartumėte kiekvienam jaunam žmogui prie Starto linijos?

Stojant prie starto linijos nereikėtų pamiršti, kad gyvenimas nėra lenktynės, tad geriausia, kai lyginiesi ir lenktyniauji pats su savimi. Nereikėtų stoti bet  kur , kad tik gautum diplomą, kurį sėkmingai pasidėsi į stalčių. Ir reikia būti pasiruošus mokytis visą gyvenimą – tai liūdna žinia tiems, kurie mano, kad išėjus iš mokyklos daugiau mokytis neprireiks. Bet bene svarbiausia, nors irgi banali tiesa – didžiausias iš mokyklos išsinešamas ir visą gyvenimą kaupiamas (arba švaistomas) turtas yra žmogiškumas. Jį pametus bus sunku.Ačiū už dialogą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje