Kone kiekvienas pagalvojame apie Ignalinos ateitį. Daugelio matymo kampas skiriasi kardinaliai. Žinoma, galime prisigalvoti įvairių dalykų, bet kaip ne kartą minėta, mes turime įsiklausyti, ką kalba pati Ignalinos žemė, ko ji nori, nes mes čia laikini kūrėjai (kol kas labiau panašesni į vartotojus ir naikintojus), o štai žemė liks ir po mūsų. Kadaise protėviai pirmiausiai pasirūpindavo žeme, kurią dirbo, kad užsiaugintų maisto ir pastatytų užuovėją (tvartelį) gyvuliams, o jau namo statyba – paskiausiai. Tokie prioritetai lėmė tai, kad šiandien šia žeme vaikštome ir mes. Deja, mūsų Ignalina drastiškai laužo šimtmečių taisykles ir kažkodėl orientuojasi tik į pramogas. Kai žmogaus dūšioje pekla kūrenasi, jokios pramogos jam nei gyvenimo prasmės, nei laimės neatneš. Laimė gyvena kiekvieno širdyje, o iš ten nušviečia visa, prie ko prisiliečia. Kaip gi šviečia Ignalinos laimė? 

Sodybų bendruomenės

Viena iš galimybių Ignalinos kraštui ir jos žmonėms – atsigręžimas į ją, į turtingą Ignalinos žemę. Tai sodybų bendruomenių arba ekogyvenviečių kūrimas, kur pirmiausia gyvenama su harmonijoje su gamta, jos alsavimu, prisitaikant prie tobulos simbiozės. 

Ekogyvenvietės kuriamos visame pasaulyje.  Europoje didžiausia gyvenvietė kuriama Italijoje (apie 1000 žmonių). Kitose ES šalyse ir JAV ekogyvenvietes sudaro šimtai ar dešimtys žmonių. Šalyje ekogyvenviečių dažniausiai būna keletas, o ne viena. Štai pavyzdžiui, Danijoje yra 29 ekogyvenvietės. Jos susijungę į ekogyvenviečių tinklą ir padeda vienos kitoms. Vakarų pasaulyje daugiausiai kuriamos komunų tipo bendruomenės, kur nariai ar šeimos gyvena  bendruose pastatuose, dažnai kartu ruošia maistą, augina daržoves, vykdo darbinę veiklą kartu. Rusijoje ir kitose postsovietinėse šalyse susiformavo sodybos arba giminės sodybos  tipo bendruomenės,  kurios remiasi V. Megre knygų serijos „Skambantys Sibiro kedrai“ idėjomis. Kiekviena šeima 1 ha ar didesniame plote kuria savo savarankiška sodybą. Sodybos jungiasi į gyvenvietes, sukuriama ir bendruomenės erdvė.  

Kam šis tinklas reikalingas?

Ekogyvenviečių tinklas reikalingas tam, kad žmonės apsikeistų žiniomis, patirtimi, galbūt net ir produkcija, medžiagomis, įrankiais, idėjomis, taip sustiprindami vieni kitus. Žiniomis ir patirtimi bendruomenės dalinasi ekogyvenviečių suvažiavimuose, šventėse. 

Ekogyvenviečių  kūrimosi istorija Lietuvoje prasidėjo nuo Giminės sodybų judėjimo, kuomet 2002 m. keletas žmonių, perskaitę pirmąsias V. Megre knygas iš serijos „Skambantys Rusijos kedrai“, panoro susirasti bendraminčių. Greitai susibūrė knygų skaitytojų klubai Kaune ir Vilniuje, o vėliau ir Klaipėdoje bei kituose miestuose. Klubuose vykdavo kassavaitiniai bendraminčių susitikimai, rengiamos šventės, dalinamasi informacija, ieškoma žemė giminės sodybų kūrimui. Vykdavo tradicinės Vilniaus ir Kauno klubų žiemos šventės. Sukuriamas puslapis www.anastasija.lt (jis veikia ir iki šiol) ir daug bendravimo vyksta jo forumuose. Pradedamas leisti laikraštis „Meilės erdvė“. Nuo 2005 m. prasidėjo aktyvesnis kėlimasis į jau nusipirktas žemes ir kūrimasis jose. Taip atsirado pirmosios giminės sodybų bendruomenės: Melkys – Daučionys, Sidabriai, Sukiniai, Krunai, Braziūkai, Maciūnai, Voskonys, Lamsodis. Buvo galima atvykti į svečius ir pamatyti, kaip realybėje vyksta giminės sodybų kūrimas, gauti patarimų, įkvėpimo ir pan. 2005 m. Elektrėnų sav. įvyko pirmoji Žemės šventė.Kadangi vyksta negrįžtantys reiškiniai, iš esmės keičiantys senąjį pasaulį, ypač paskutinius dvejus metus, aktyviai į tokias bendruomenes jungiasi žmonės visame pasaulyje. Tai tik žiupsnelis informacijos ignaliniečių pamąstymui. Skaitinių ciklą šia tema tęsime ir toliau. Norinčius pasidalinti informacija, žiniomis ar idėjomis kviečiame parašyti: lina.raganaite@gmail.com