Skip to content

Kasdienė duona ant šeimos stalo

Vasario 5-oji – Gabijos diena, Duonos diena ir šv. Agota

Vasaris – pasiruošimo pavasariui mėnuo. Pasitikę Perkūno dieną (vasario 2-ąją), netrukus (sekmadienį) šventėme Gabijos, Duonos ir šv. Agotos dieną. Kaip nesuktum, kaip nevadintum ir kokių ritualų beprikurtum, esmė nuo senųjų laikų išlieka ta pati – Duonos ir Ugnies pagerbimas. Daugėliškio krašto bendruomenės namuose vyko jaukus ir gilus savo prasme susiėjimas – Duonos kepimas.

Daugėliškio moterims kilo idėja duonelės kepimą paversti bendruomeniška veikla ir padėti kiekvienam norinčiam tai padaryti savomis rankomis. Iš anksto paskelbus apie tai, renginio dieną, vasario 4 d., Daugėliškyje sukiojosi ne tik vietos gyventojai, bet atvyko svečių iš Vidiškių, Ceikinių, Ignalinos. 

Manau, nerasime žmogaus, nepažįstančio Indrės Gruodienės, Daugėliškio krašto bendruomenės pirmininkės. Ji buvo visur: įkūrė Ignalinoje ūkininkų sąjungos skyrių, Kredito uniją, redaktoriavo ir pati rašė straipsnius, maketavo, vedė renginius… Tvirta, aštri, protinga ir užsispurusi moteris. Toks Indrės įvaizdis įsirėžęs dažno atmintyje. Tačiau Indrė, minkanti duonelę, atrodo tarsi visai kitas žmogus. Aplink viskas nušvinta ramybe, gal net savotiška magija. 

Kiekvienas pasiėmė medžio tošies lentelės, į kurias pagal norą klojo ajerų ar klevo lapų, o gavęs savąją iš anksto užraugtos duonelės „kūną“, formavo duonelę, glostė, puošė. Pašovus duoneles į krosnį, visi sutūpė aplink didžiulį stalą ir klausėsi, diskutavo, dalijosi patirtimi, žiniomis bei gurkšnojo bendruomenės moterų surinktos ir pagamintos gauromečio arbatos. Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos parapijos kunigas Rimas Kalmatavičius papasakojo apie duonos sakralinę reikšmę bei šv. Agotos – kankinės, numaldžiusios ugnį, istoriją. Ignalinos viešosios bibliotekos Naujojo Daugėliškio filialo bibliotekininkė Renata Rastenienė pristatė žinomos mūsų tautos istorikėse ir etnografės Pranės Dundulienės knygą „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“ ir duonos kepėjėlius linksmino pasaka bei eilėmis.

Tebekepant duonelei, spėta ir išalkti, tad ant stalo atkeliavo puodas plovo, anksčiau keptos duonelės, raugintų agurkų ir kopūstų, pyragas su uogiene. 

Pokalbiai netilo ir pasisotinus. Ūkio „Sūrio kelias“ gaspadoriai Monika ir Regimantas Šimonėliai pasakojo apie savo gamtinį ūkį, gyvulėlius bei auginamus senovinius rugius, pjaunamus rankomis. Dirbtuvių „Molio Minkis“ įkūrėja Jolita Bužinskienė pasakojo apie molio ir ugnies draugystę bei jau ne pirmus metus auginamas daržoves draugišku gamtai būdu – gamtinės žemdirbystės principu.

Žodis po žodžio ir nuo duonelės moterys kalbą pakreipė apie rankdarbius, mezginius ir vilnas, jų „gimimą“. Vidiškietė Elena Risakovienė pasakojo apie moteris vienijantį ir sėkmingai veikiantį rankdarbių būrelį, kuriam pati ir vadovauja. 

Vėl pakreipdama mintis apie duoną, Indrė priminė: „Tai ką žmogus turi brangiausia, tai yra duona. Duona – kur kas daugiau nei kasdieninis maistas: namuose, kuriuose pakanka duonos – pilni namai, duona – įkvėpimo šaltinis ir parama. Duonos kvapas – vienas pagrindinių kvapų, iškylančius mūsų prisiminimuose. Tikimasi, jei turėsi Šv. Agotos duonos truputėlį, išvengsi daugelio negandų. Duoną turi daug prasmių. Žmogus ragaudamas duonos, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu, o valgyti kryžiumi paženklinta duoną, pačiam priimti palaiminimą. Kad padėtum duoną ant stalo, reikia nueiti ilgą kelią. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo kelią, todėl duona tokia sava. Pasėtas grūdas turi numirti, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis.“ 

Tokių suėjimų prasmė – tradicijų puoselėjimas, amato perdavimas, bendrystės paieškos ir kūrimas. Šiame susiėjime lygiai vienodai jaukiai jautėsi ir protėvių baltų tradicijų puoselėtojai ir vėliau iš svetur atėjusios krikščionybės bei jų tradicijų puoselėtojai, juk visus juos vienija vienas tikslas – ėjimas į meilę.

Vasario 5 d. krikščionys mini šv. Agotos dieną, o senosios baltų kultūros puoselėtojai – Gabijos dieną. Deivė Gabija – dieviškųjų ugnies galių įkūnytoja. Ugnis visais laikais ir visose pasaulio religijose buvo ir yra vienu esmingiausių dvasiniu įvaizdžiu.

Tautos išminčius Vydūnas sakė: „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą.“ 

Amžinoji ugnis visuomet atliko tarpininkavimo, jungties, ryšio tarp žmonių ir dievų vaidmenį. Ji visuomet buvo mūsų prigimtinio tikėjimo pagrindine, ašine atspara degančia ne tik mūsų šventųjų alkų aukuruose, bet liepsnojančia kiekvieno mūsų širdyje.

Pasak Jono Vaiškūno, šiandienos baltų žemėse, kokių valstybių sienomis jos bebūtų perskirtos – atgimsta ir keliasi baltiškoji dvasia. Mūsų protėvių dvasinių galių versmės tebetrykšta iš žemės daubų ir kalnų, vandenų srovių ir gelmių, nuo Oderio iki Volgos, nuo Dnepro iki Mudavos atgimstanti baltiškoji dvasia žadina Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Prūsijos, Gudijos, Rusijos, Ukrainos, vaikų sielas užpildydama atradimo džiaugsmu, kad mus visus jungiantis bendras tūkstantmetis baltiškas dvasinis paveldas – gyvybingas ir gali suteikti stiprybės ir galių mums šiandien. Su Ugnimi ateina ir Duona, ir jiedvi abi lai neša Taiką į kiekvienus namus. 

Nepastebėta, kaip parskriejo visas pusdienis. Iškepti 24 kepaliukai duonelės, kurie išsivažinėjo po įvairius Ignalinos krašto kampelius, su savimi pasiimdami daug meilės, darnos, ramybės ir tikėjimo rytojumi taikoje. 

Ačiū už bendrystę!

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje