Skip to content

Krašto istorijos pažinimas formuoja tautos ateitį

Pavienių asmenų ir atskirų bendruomenių veikloje kantriai ir nuoširdžiai rašoma Lietuvos istorija. Joje įamžinami praeities įvykiai, žmonių likimai, viešinami naujai atskleisti faktai, pildomos buvusios informacijos spragos bei kaupiama kitokia kraštotyrinė medžiaga. 

Tokios bendruomenės iniciatyvos konkrečiais darbais judina įvairius provincijos kampelius iš mirtino sąstingio. Deja, ne politikai šiandieną aršiausiai kovoja už krašto tradicijas ir papročius, ugdo pagarbą tautos atminčiai ir gimtajam žodžiui. Globalaus pasaulio audroje stipriausiai savo valtyse su laiko ir užmaršties bangomis grumiasi kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, mokytojai, nuo kurių pasišventimo ir moralinės jėgos priklauso senstančios lietuvių tautos ateitis. 

Gebėjimas suprasti pasaulį ir rasti jame deramą vietą, nulems būsimų kartų likimus. Talentas išsaugoti tautinių šaknų svarbą ir identiteto unikalumą formuos tolimesnį Lietuvos veidą arba pražudys. 

Gyvename ypatingu laiku, kuomet kiekvieno piliečio asmeninė pozicija bei pasirinkimas formuoja pamatus Valstybės ir tautos rytdienai. Seni postringavimai apie tai, kad su sąžine visada įmanoma susitarti, šiandienos realybėje įgauna daug žiauresnius vertinimus ir komentarus. Ant amžinybės pamatų statoma Lietuvos istorija dar kalba faktais į šiandieninio lietuvio sąžinę, moralę, suvokimo akiratį. Ji dar įtakoja atskirų žmonių brandą, plečia pasaulėžiūrą. Iš istorijos gelmių prikeltos buvusios ir nepagrįstai pamirštos asmenybės, savo likimų charizma beldžiasi į mūsų širdis, argumentuodamos nauju laiko ir savęs pažinimu.

Į tikresnį asmeninį ir Vasario 16-osios pažinimą šiandieną skaitytojus veda kunigo, tremtinio ir poeto Kazimiero Vaičionio likimas. Ceikinių bibliotekos darbuotojos Onos Martinėnienės žmogiškas atidumas praveria duris į dvasininko nueitą kelią, sudaro sąlygas skaitytojui susipažinti su ištraukomis iš jo užrašų ir kurta poezija.

Ceikinių krašto žmones mena linksmą ir truputį žaismingą kunigo Kazimiero Vaičionio bendravimą su aplinkiniais. Dvasininkui mažai rūpėjo asmeninis gerbuvis ar nudėvėtos sutanos keitimas į naujasnę. Kun. K. Vaičionis prisiminimuose liko vis dalijantis saldainius ir laikraštuką „Kregždutė“, kažką sutiktą lydintis į autobusų stotelę ar pasitinkantis, kalbinantis jaunus ir senus.

Pasak bibliotekininkės, dabar, peržvelgus dvasininko rankraščius, kūrybą, susirašinėjimą, psalmių vertimus, pomėgį filmuoti, net sunku suprasti kaip jis spėdavo atlikti visus darbus, iš kur semdavosi tiek jėgų?..

Tarp asmeninių kunigo daiktų rastoje korespondencijoje daugiausia vietos užima laiškai šeimos nariams. O. Martinėnienė, studijuodama turimą medžiagą, atsekė visus giminystės ryšius, dialogus su kunigui brangiais žmonėmis, per kuriuos giliau pažino dvasininko charakterį, vertinimus. Parapijiečiai taip pat dalinosi asmeninių susitikimų su dvasininku patirtimis ir pastebėjimais.

Kun. K. Vaičionio gyvenimo detales pateikdama ekspozicijai, bibliotekininkė teigia pajutusi dvasininko asmenybės tvirtumą, mokantį mus visus kitaip žvelgti į šiandienines problemas, pozityviau vertintį aplinką. Kunigas, tremtinys ir poetas Kazimieras VAIČIONIS nuėjo savo Golgotą. Ceikinių kraštas puoselėja šviesų dvasininko atminimą – minėtos 100-osios dvasininko gimimo ir 20-osios mirties metinės. 

T. Semionovos nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje