Skip to content

Kunigas, tremtinys, poetas Kazimieras Vaičionis

Parengė Sigita TELYČĖNAITĖ

Kazimieras VAIČIONIS gimė 1921-ais metais Šiaurės Lietuvoje, gražiame Vieversynės kaime, Panemunėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, gausioje Jono ir Anelės Levanaitės Vaičionių šeimoje. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, 1945 m. arkivyskupo Mečislovo Reinio įšventintas į kunigus.

1949 m. suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Karagandos lagerius, bet po metų grąžintas į Vilnių naujam tardymui. Šį kartą už dalyvavimą religinėje jaunimo organizacijoje „Aušros vartų kolegija“, nuteistas 25 m. lagerio ir 10 metų tremties. Kalėjo Varkutoje, dirbo anglių kasyklose. Taip pat kalėjo Vladimiro kalėjime, Intos, Irkusko lageriuose. Gerai mokėjo kalbas – latvių, lenkų, rusų, baltarusų, truputį vokiečių ir galėjo susikalbėti prancūziškai, lotyniškai. Šias kalbas išmoko kalėdamas lageriuose su įvairių tautybių žmonėmis. Kunigas kažkiek žinojo net japonų kalbą. Po 10 metų išleistas į laisvę, kitą dešimtmetį dirbo Latvijoje, vargonininkavo, dirbo plytų ir cukraus fabrikuose. 1970 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo vikaru Švenčionyse, klebonavo Pabradėje, Paberžėje, Turgeliuose. 1990 m. rugpjūčio 3 d. iki 2002 m. buvo paskirtas į Ceikinius, kur K. Vaičionis dirbo ganytojišką darbą iki mirties.

Ir ne vien tolerancija, paprastumu garsėjo kunigas Vaičionis. Su jo vardu siejama kūryba, kuriai atiduota daug jaunystės ir brandos metų. Daugiausia kurta lageriuose. Ten buvo slapta parašyta „Tėvynės rauda“, „Žolynėlių kantata“, „Rožynas“, iš lotynų kalbos išverstos psalmės.

Iš kun. Kazimiero Vaičionio užrašų (kalba netaisyta).

Aš esu gimęs 1921 m. rugpjūčio 19 d. Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiaus Veversynės kaime. Mano tėvelis – Jonas Vaičionis ir mamytė Anėlė Levanaitė-Vaičionienė tarnavo Turdvaryje pas Joną Neniškį ir gyveno to dvaro kumetyne. Man sulaukus 5 metų, tėveliai persikėlė gyventi į Veversynės kaimelį, kur buvo mamos gimtinės nameliai ir 3 hektarų žemės sklypelis. Buvo didelė šeima: 3 vyresnės sesutės ir mes 3 broliai. Kadangi tėveliai buvo labai neturtingi, todėl mes, sulaukę 7 metų, pas ūkininkus atitarnavę, piemenavome rudenį. Tik nuo spalio mėnesio eidavome pėsčiomis 4 kilometrus į Panemunėlio pradinę mokyklą, kurią baigęs su pagyrimu, vėl buvau pašauktas piemenauti pas Joną Neniškį. Tačiau Panemunėlio klebono rūpesčiu buvau paleistas ruoštis į Rokiškio gimnaziją. Mane ruošė stojamiesiems egzaminams medicinos studentas Kazimieras Nemiškis.

Rokiškio gimnaziją lankiau nuo 1933 iki 1941 m. Gimnazijoje labai didelę įtaką turėjo literatūros mokytojas Tarvydas ir muzikos mokytojas Jovaiša, todėl literatūrą ir muziką labai pamilau.

Rokiškio gimnazijoje buvo valstybės palaikoma skautų organizacija, bažnyčios globojama pagrindinė, bet pati skaitlingiausia – ateitininkų organizacija, kurios spaudą – „Ateitį“ ir „Ateities spindulius“ – dvasininkai man buvo patikėję platinti visose gimnazijos klasėse.

Pirmasis iš mano vaikystės prisiminimų buvo didelis mūsų šeimos įvykis – tai prisikėlimas iš Turdvario kumetyno tarnų bendrabučio į Veversynės nuosavą namelį. Aš su mažesniu broliuku Jonuku, įbėgę į tą šiltai iškūrentą ir labai švariai iššluotą kambarį, tuoj užlipome ant krosnies (pečiaus) kur buvo patiesti pataliukai. Ant tos šiltos krosnies mes, 2 broliukai ir 3 sesutės, žaisdavome, tai buvo lyg atskiras vaikų kambarys „Ant pečiaus“, o apačioje buvo vištų kambarėlis. Po metų mūsų sesutės Genutė, Bronytė, Elenutė išėjo piemenauti pas ūkininkus.

Man, vos pradėjusiam 6-uosius metus, 1926 m., rugsėjo 6 d, gulėdama lovoje ir dejuodama, mamytė pasišaukusi sako – greitai bėk sūneli pas bobutę Burbienę ir pašauk ją pas mane.

Mes, abu su Jonuku, bėgame lenktynių pas tą bobutę ir prašome, kad ji kuo greičiau bėgtų su mumis pas mūsų mamytę. Ji bėgdama suspėja nuskinti mums po du raudonus obuoliukus. Mes iš džiaugsmo bėgame namo šokinėdami. Vos atidarėme duris, mama vėl dejuodama liepia mums bėgti ir pašaukti į namus tėvelį, kuris Ignaičių dvare pjovė šieną – atolą. Mes, su obuoliukais žaisdami, vėl bėgame pora kilometrų. Tėvelis, išklausęs, bėga kartu su mumis tebelaikydamas dalgį ant savo pečių. Atbėgame ir atidarome duris, ir išgirstame labai gražų, aukštą balsą, vos tik gimusio broliuko Vė-vė-vė. Bobutė Burbienė, paguldžiusi į lovytę suvystytą broliuką, paima mus abu už rankų, nuvedusi į savo sodelį, mums vėl nuraško keletą obuoliukų, liepia bėgti namo ir po obuoliuką atiduoti mamytei ir tėveliui. Taip mes augome trys broliai ir trys seserys vargingoje kaimo dvarininkų pamaldžioje šeimoje.

Antras prisiminimas

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas, kai savo tėviškėje su vieneriais metais jaunesniu broliuku Jonu, atšventusiu savo vardines, ravėjome cukrinius runkelius, mus apsupo čekistai ir pradėjo šaudyti. Aš kniūbščias nušliaužiau į netoli esantį rugių lauką ir pasislėpiau griovelyje, o broliukas bėgo prie Nemunėlio upelio. Čekistai šaudydami jį vijosi ir paupyje jį nušovė, ir durtuvais subadė. Po karo, grįžę tie budeliai, žmonėms prisipažino: gaila. Kad ne tą gimnazistą, o jo brolį mes nušovėme.

Po poros dienų, vokiečiams okupavus Lietuvą, palaidojęs už mane žuvusį broliuką, aš apsigyvenau Panevėžyje ir lankiau mokytojų kursus, kuriuos baigęs ir išlaikęs pedagogikos egzaminus, įstojau į kunigų seminariją. Po metų persikėliau į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigiau 1945 m. ir spalio 28 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys įšventino į kunigus ir paskyrė į Švenčionių parapiją vikaru. Iš Švenčionių buvau perkeltas į Kalesninkų ir Eisiškių parapijas, o nuo 1948 m. – į Vilniaus Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kurią 1948 m. uždarius, dirbau dar nebaigtoje statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. 1949 m. birželio mėn. sovietinė valdžia man įsakė išsikelti į Dieveniškių parapiją (Šalčininkų r.), kur po poros dienų, 1949m. liepos 29 d., buvau areštuotas ir nuteistas 10 metų, esą platinau uždraustą, antitarybinę spaudą. Nuvežė į Karagandos lagerius, o po metų vėl gražino į Vilniaus kalėjimą pertardyti ir naujas teismas nuteisė 25 metams laisvės atėmimo už dalyvavimą jaunimo organizacijoje „Aušros Vartų kolegija“.

Buvau nuveštas į Vorkutos anglių kasyklos lagerius. Po 3 metų, esą už streikavimą, buvau įkalintas Krestų miestelio kalėjime vieneriems metams. Vežant į tą kalėjimą vagone, 7 kalinius nušovė, keletą sužeidė, o aš tiesiog stebuklingai gulėdamas po suolu likau nesužeistas. Krestų kalėjime (Rusija) buvau 1 metus, po to nuvežė į Intos lagerius, o iš ten vėl, kaip streikuotojus, nubaudė 1 metams į Vladimiro kalėjimą, kur buvo sumažinta bausmė nuo 25 iki 10 metų. Iš Vladimiro kalėjimo trumpam laikui buvau grąžintas į Vorkutos bei Intos lagerius, vėliau nuvežtas už Baikalo ežero – į Irkutsko lagerius bei kalėjimus.

Kalėjimuose buvo daug laisvo laiko, ten ir domėjausi literatūra, ypač Vladimiro kalėjime, kur buvo įkalintų knygų didelis sandėliukas. Vladimiro kalėjime ir verčiau iš rusų kalbos į lietuvių kalbą Tolstojaus veikalus. Ten buvo daug įkalinta knygų ir latvių kalboje. Jas skaitydamas, gerai išmokau kalbėti latviškai.

Baigęs 10 metų bausmę, buvau paleistas be teisės apsigyventi Lietuvoje. Leido apsigyventi Pskovo srityje, Pytalovo (Abrenės) mieste. Vėliau leido apsigyventi Latvijoje – Rėzeknėje ir Jekabpilyje, kur išgyvenau 10 metų, dirbdamas kūriku, statybininku, kroviku cukraus ir plytų fabrikuose. Sekmadieniais dirbau vargoninku bažnyčiose. Laisvalaikiu verčiau klasikinę latvių poeziją į lietuvių kalbą, o populiariausias lietuvių giesmes verčiau į latvių kalbą. Tas giesmes platino bažnyčiose. 

Tik 1970 m. leido sugrįžti į Lietuvą ir dirbti bažnyčioje. Grįžau į savo mylimąją Švenčionių parapiją, bet ten greit buvau sovietinės valdžios išvarytas tik į lenkiškas parapijas.

(Iš kun. Kazimiero Vaičionio užrašų surinko O. Martinėnienė).

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje