Daug metų Ignalinoje, tarp Paplovinio ir Palaukinio ežerų, kasmet žiemoja didžiosios antys. Jau senokai stebiu, kad nemažai mūsų sparnuočių rūšių nebeskrenda žiemoti į savo įprastinius šiltesnius Europos kraštus. Biologams seniai žinoma tiesa, kad dauguma rūšių paukščių skrenda žiemoti į pietus ne dėl to, kad jiems būtų šalta, bet dėl lesalų trūkumo. Pirmiausia mūsų kraštą palieką vabzdžialesiai, vėliau grūdlesiai ir vėliausiai – vandens telkiniuose gyvenantys paukščiai. Tiesa, pastaraisiais metais, kai švelnėja žiemos, vis dažniau lieka žiemoti kai kurios grūdlesių rūšys, kaip žaliukės, geltonosios startos, kikiliai ir kiti. Daugiausia žiemoti pas mus lieka vandens paukščių, nes dėl švelnių žiemų lieka neužšąlančių vandens telkinių. Labai stebina, kad tokiame mažame neužšąlančiame plote, kaip minėtoje properšoje tarp ežerų, išgyvena tiek daug didžiųjų ančių. Pagalvojus atrodo, jei paleistume kelias namines antis, vargu ar išsimaitintų žiemą tokiame mažame plote. Daugelis, kurie stebi ir palesina tas antis, tikriausiai pagalvoja, kur jos dingsta, kai užšąla properša. Jos perskrenda į Šakarvos ež., kur yra srauni vieta prie tilto. Beje, ten galima pamatyti ir žiemojančias gulbes nebyles. O šiaip Lietuvoje daugiausia paukščių ir jų rūšių žiemoja Kaune prie hidroelektrinės.
Pasaulyje laukinių ančių daugiau nei 110 rūšių, Lietuvoje užregistruotos 22 rūšys. Prijaukintos buvo tik dvi –didžioji ir muskusinė antys. Jų giminėje yra viena gražiausių (bent man) pasaulio paukščių – tai mandarininė antis. Iš vaikystės vienas didžiausių prisiminimų – likęs įspūdis, kai milžiniški būriai laukinių ančių (lietingais metais jų itin daug prisiveisdavo) pavakariais skrisdavo į javų ražienas lesti likusių grūdų, tada net dangus aptemdavo.
Man, kaip mini zoologijos sodo turėtojui, norėjos savo kolekcijoje be naminių ančių turėti ir laukinių (didžiųjų) ančių. Daug metų norėjau pasigauti ančiukų, bet tais laikais antys buvo labai atsargios ir net slepiantis, norint prislinkti kuo arčiau, sekėsi labai sunkiai. Bet vienais metais problema buvo išspręsta. Jau minėjau, kad atskirais metais jų prisiveisdavo labai daug ir, savaime aišku, vykdavo jų rudeninės medžioklės. Iš mano kasdieninių išvykų po artimas apylinkes prieš šv. Kalėdas, su savo visų laikų ištikimiausiu šuneliu Margiu, už kelių kilometrų, netoli durpyno, užtikau dvi antis, kurios galėjo vos pažeme paskristi, o paskridusios keliasdešimt metrų, nukrito į pusnis. Pasirodo, jos buvo medžiotojų pašautos per rudenines medžiokles. Tais laikais ne visi medžiotojai turėjo paukštinius šunis. Man, persekiojant jas su Margiu, daug kartų, joms nardant tarp mažų properšų, prišliaužus pavyko iš neužšalusios eketės vieną susigauti ir parsinešti į namus. Kitą dieną vėl nukeliavus į tą pačią vietą, pavyko vėl tuo pačiu metodu susigauti ir antrą antelę. Ir taip namuose apsigyveno porelė ančių – gaigalas ir patelė. Buvo apgyvendintos gana dideliame sandėliuke su laiptais į antrą aukštą. Greitai jos išmoko laiptais į jį užlipti, o pavakariais nusileisdavo į sandėliuką palesti. Dienas jos leisdavo ant aukšto (tarmiškai viškaus). Ir kartą, jau artėjant pavasariui, pastebėjau, kad paslaptingai dingo gaigalo ,,draugė“. Visi šeimos nariai įsijungė į antytės paieškas, nes niekaip negalėjome išspręsti dingimo priežasties. Buvo daug kartų beveik kiekvienas aukšto lopinėlis apžiūrėtas (jo paviršius padengtas gana storu spalio sluoksniu). Ir po kelių dienų paaiškėjo, kad antytė dienomis slepiasi bačkoje, kur buvo sandėliuojami grūdai, o šalia buvo priglaustas kitas maišas, iš kurio grūdais buvo maitinami naminiai gyvuliai, paukščiai ir mano augintiniai.
Atėjus pavasariui, aš nusinešiau į arti esančios vištidės aptvarą, kurio gale tekėjo per polaidį šioks toks upelis. Paleidus, pasirodė, kad mano augintiniai geba skraidyti, sugijo abiejų paukščių sparnai ir antys nuskriejo tiesiai į upelį. Atbėgęs iš paskos prie mini upelio, mano augintinių neradau, dingo kaip į vandenį. Daug kartų ir ne vieną dieną ateidavau į aptvarą, kur yra apie 50 m upelio atkarpa, tikėdamas, kad savo slapukus pamatysiu, bet veltui. Taip ir liko amžinai neišaiškinta dingimo paslaptis.
Beje, mano apylinkėse veisėsi, ko gero, ir pati mažiausia pasaulyje dryžgalvė kryklė. Kai ieškodavau didžiosios anties jauniklių, neretai pakeldavau iš apžėlusių balų su krūmokšniais tas labai mažas antytes, manydamas, kodėl būdami tokie maži ančiukai (didžiosios anties), taip gerai ir staigiai iš pelkėtų bruzgynų vertikaliai kyla į viršų. Iš kur man buvo žinoti pradiniokui, kad tai visai kitos rūšies antys, be to, dar ir mažiausio dydžio suaugusios dryžgalvės kryklės antytės.
A. Sartanavičiaus (Alkas.lt) nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!