Šį kartą norėčiau, kad už mane pakalbėtų mano pažįstamas Gaidys. Nežinau, kaip jį vadinti – ponaičiu ar ponu. Nevedęs – tarsi būtų ponaitis, bet vaikų turi – vadinasi, ponas? Tegul jis pats aiškinasi. 

„Taigi sveiki, kaip pristatė ponia Norkė, mano pavardė Gaidys. Vardas nesvarbu, nes tokių kaip aš Lietuvoje ne vienas. Mes veisiamės ir dauginamės, nepaisydami visų valdžios ir prie jos prisiplakusių veikėjų pastangų. Štai ir aš – turiu butą, gerą darbą ir antrą pusę, su kuria gyvenu jau keletą metų. Aišku. iš karto klausite: o kodėl mes su ta ponia panele nesusituokiame?

Priežasčių yra. Pirmoji iš eilės, bet nebūtinai pagal svarbą: lietuvių kalbos taisyklės. Patys žinote, turime visokių kalbos sergėtojų, kaip sovietmečiu (taip jau sakome, kai kas nors nepatinka, o nemokantiems kalbos visokios kalbos komisijos labai nepatinka), kurie nurodinėja, kaip moteriškei pavardę galima rašyti, o kaip ne. Tai štai, kaip bus leista galūnė -a, tada ir tuoksimės. Dabar mano žmona kaip vadintųsi – Gaidė? O aš noriu, kad būtų kaip natūralioje gamtoje: Višta. 

Kaip dabar aš savo antrą pusę vadinu? Ogi lovadrauge. Manyčiau, geras žodis, atspindintis esmę. Žodis sudarytas pagal visas lietuvių kalbos taisykles, čia viskas paprasta, čia jums ne moterišką -ė ar -a galūnę leisti vartoti. Buvo Maironio moksladraugiai, paskui pagal šią taisyklę visokių žodžių prikurta. Dabar sugyventiniai – čia žodis iš kriminalinių kronikų, draugai – patys žinote, su kuo asocijuojasi, partneriai – atleiskit, nei šis, nei tas, čia, manyčiau, tik gėjams tinka. O lovadraugiai – viską pasako.

Tačiau ši priežastis – negalėjimas savo antrosios pusės oficialiai Višta pavadinti – tik pirmoji į galvą šovusi, o šiaip ji ne vienintelė. Tokių kaip mes, nesusituokusių, Lietuvoje daug, ir mes dauginamės, kaip jau sakiau, nepaisydami visų valdžios pastangų. Sakau – pastangų, nes valdžia ir šioje srityje viską reguliuoti nori. 

Sakysim, mes antro vaikelio laukiamės. Pagal įstatymus moteriškei, kūdikio susilaukusiai, priklauso atostogos. Dar sovietmečiu taip buvo, vadinasi, tai nėra gerai, reikia keisti. Bent jau priversti, kad vaiką prižiūrėtų ir tėvas. Tiesiog prievarta: imk atostogas ir sėdėk namuose. Jeigu ne – valdžia už tą laiką, kurį tėvas privalo su vaiku sėdėti, pinigų nemokės. Čia, matote, ne šeima turi spręsti, o valdžia, ji geriau žino.

Ir priežastį kokią sugalvojo: moteris neturi atitrūkti nuo darbo rinkos. O jeigu mano antra pusė visai nenori būti pririšta prie tos rinkos? Koks jūsų (valdžios) su…iktas reikalas, atsiprašau, negaliu nekalbėti tiesos, atitrūks mano antra pusė nuo tos rinkos ar ne? Ir ar bent vieną dalyką – kuris turi dirbti darbdaviui, o kuris namuose, šeimai, – pati šeima galėtų nuspręsti, ar greitai ir visus lovos reikalus pradėsite tvarkyti?

Sakoma, kad įstatymai dėl kovos su girtuoklyste priimami pirmadieniais: galvą skauda, visas pasaulis negražus, dešimt po šimtą gramų – ne kilogramas, o litras…. Nežinau, kokią dieną buvo toks įstatymas – dėl priverstinių atostogų tėvams – priimtas, kas ką tą dieną skriaudė ar ko nedavė, bet, kaip matote, jį labai lengva apeiti. Vienintelė sąlyga – turėti ne žmoną ar vyrą, o lovadraugę (-į), ir patys galite spręsti, kaip gyventi.

Čia ne vienintelis ir ne pats svarbiausias bendraloviško (kai lova bendra, nors bendras, žinoma, ir lovys; šį žodį sudariau prisiminęs palovį) gyvenimo pliusas. Vieniša mama mūsų šalyje yra gerbiama ir globojama. Kadangi manoji lovadraugė uždirba nedaug, ji priskiriama socialiai remtinoms šeimoms, taigi gauna atitinkamas išmokas. Kokias – nevardysiu, nors iki valdžios tokių kaip aš balsas nenueina, bet geriau patylėti. Gal tik vieną paminėsiu: na, tai šildymo lengvata, 

Suprantu, kad priekaištausite man: gaudamas gerą algą (o mano alga tikrai nebloga), galėčiau šeimą išlaikyti. O aš ją ir išlaikau, bet jeigu galima kvailą valdžią pamelžti – kodėl gi ne?

Vienišiaus gyvenimas irgi turi savų pliusų. Kaip jau sakiau, turiu gerai apmokamą darbą. Bet ką gali žinoti, kaip toliau politinis gyvenimas susiklostys, ką valdžia sugalvos. Dabar vis garsiau reikalaujama, kad darbe vyrų ir moterų būtų po lygiai. Jaučiu, ne už kalnų ta diena, kai bus pareikalauta, kad kiekviename darbe būtų atitinkamas procentas gėjų. 

Čia aš jau pasitvarkiau. Kaip žinote, oficialiai esu nevedęs. Per visokias kavutes, kai kalba prie moterų pasisuka, tik ironiškai pasišaipau. O neseniai per „korporatyvą“, truputį įkalęs, paėmiau viršininką už užpakalio ir pavadinau pupuliuku. Kitą dieną atsiprašiau, bet jis pasakė, kad supranta mane ir kad esąs pakantus, atsiprašau, tolerantiškas. Žodžiu, dabar esu apsidraudęs nuo visokių sukrėtimų: jeigu reikės ką nors atleisti, tai atleis tik ne mane, kol kas vienintelį „įtariamą“ mūsų įmonės gėjų.

Nežinau, gal sutarsime, kad mano lovadraugė dar porą vaikelių pagimdytų ir turėtų tik vieną rimtą užsiėmimą: būtų bedarbė. O ką, bedarbė ir dar vieniša motina, valstybė turi remti. Ir vaikus pati prižiūrėtų, nuo darželio kaip nors atsispardytumėme. Į mokyklą – tikiuosi, uždirbsiu ir privačiai mokyklėlei, kad mano vaikams nereikėtų su debilais sėdėti.

Taip, valdžia ir šitą dalyką sureguliuos. Negerai buvo anksčiau, kai debilams būdavo atskiros mokyklos. Dabar valdžiai debilai labiau negu normalūs vaikai rūpi, o kad kai vienam debilui visą pamoką ką nors reikia aiškinti, o normalūs tą laiką sėdi ir žiovauja – čia jau „rūpestis visais vaikais“. Kadangi debilai protingais netaps, protingesnius reikia nuleisti iki debilų lygio.

Daug galėčiau apie tokio atskiro gyvenimo privalumus pašnekėti. O į jūsų klausimą, ar taip ir gyvensim susidėję, atsakysiu: ne. Išeisime į pensiją – susituoksime. Reikia dar viena valdžios lengvata pasinaudoti – jei apsivesime, kuris nors iš mūsų, anksčiau ar vėliau, galės gauti našlio (-ės) pensiją“.