Skip to content

Sumokėta pasirinkimo kaina

A. Terleckas, fotografija iš baudžamos bylos medžiagos 1979m.

„Niekada negalvojau, kad sulauksiu dabartinio amžiaus. Jei atsistočiau prieš Visagalį, padėkočiau už visą savo gyvenimą, bet išgyventi tokio paties likimo, antrą kartą, tikrai nenorėčiau – per daug kančių. Nesigailiu ir nelaikau politinės disidentinės veiklos ypatingu asmeniniu nuopelnu. Mane vedė aukštesnės ir stipresnės jėgos, o aš tik joms paklusau“, – peržvelgdamas nueitą, sudėtingą gyvenimo kelią, svarstė Antanas TERLECKAS. Šiandieną mažai kas išdrys prieštarauti, kad Vasario 16-oji neįkvėpta mūsų tautos vilčių, siekių ir aukštesnių jėgų?.. Būtent Vasario 16-ąją į Anapilį iškeliavo vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų Jonas Basanavičius, Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius ir Lietuvos Laisvės lygos įkūrėjas, disidentas Antanas Terleckas. 

Su ypatingu pašnekovu, anuomet, prieš daugiau nei gerą dešimtmetį, susitikome jo bute Antakalnyje. Iš planuoto poros valandų interviu išsivystė dviejų dienų dialogas, aprėpęs beveik visus A. Terlecko esminius gyvenimo įvykius. Nesiryžau sudėlioti visų paliestų pašnekovo temų į vieną straipsnį ar… net knygą. Šventai laikausi bendravimo taisyklių, nerašytų, bet nuolatos diktuojamų širdies – neskaudinti tekstuose savo herojų jų pačių atvirumu, neviešinti subtilių atsivėrimų, detalių, per kurias jie taptų dar pažeidžiamesni margaspalvėje mūsų visuomenėje. 

Antanas Terleckas atmintyje lieka nuoširdžiu, ramiu ir intelektualiu pašnekovu, pasakojimuose dažnai grįžtančiu į pamąstymus – apie sumokėtą pasirinkimo kainą, šeimos patirtus išgyvenimus ir kančias. Skaitytojams primenu anuomet vykusio pokalbio santrumpą.

Žiauriausiu būdu numalšinus Lietuvos kovų už Nepriklausomybę partizaninį judėjimą – žudymais, trėmimais, psichologiniu genocidu – visgi liko grupelė tautos patriotų, kuri visus sovietinės okupacijos dešimtmečius nepaliaujamai kalbėjo pasauliui apie Nepriklausomos Lietuvos siekius. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės lygos iniciatyva Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo buvo surengtas tuometinės okupacinės Lietuvos valdžios nesankcionuotas, viešas mitingas. Jame buvo pasmerktas Molotovo – Ribentropo paktas ir pareikalauta Kremliaus vadovybės pripažinti paktą niekiniu nuo jo pasirašymo dienos.

„Prie Adomo Mickevičiaus paminklo padarėme pradžią blogio imperijos žlugimui“, – teigė disidentas ir Lietuvos Laisvės Lygos lyderis Antanas Terleckas, prisiminęs 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai Vilniuje būrys disidentų pirmą kartą paminėjo 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, kurie tapo esminiu įrodymu dėl nesavavališko Lietuvos prisijungimo prie TSRS.

Iki minėto istorinės reikšmės įvykio nutekėjo daug vandens. Svarbu, kad ši nepaliaujamų kovotojų grupelė – Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Antanas Terleckas tapo pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės šaukliais. Jie įžiebė mažą kibirkštį, iš kurios suliepsnojo Nepriklausomybės Atkūrimo Sąjūdžio ugnis. Deja, nei Lietuvos Nepriklausomybė, nei politikai, nei nauja išsvajota demokratija šių patriotų disidentų „neprileido“ arčiau valdymo sistemos. Žmonės žinantys, rašantys ir kalbantys tiesą – visada buvo neparankūs, bet kokiai valstybinei santvarkai.

„Sakoma, kad žmogus savo gyvenimo kalvis… Netikėkite. Gyvenime yra daug galingesnės jėgos, o gal Likimas, kuomet esi įstumiamas į keistas situacijas ir jau nepriklausai sau. Nebelieka mirties baimės. Kažkokia nematoma ranka veda į įvykius, gyvenimo tiesų ir prasmės paieškas, o tu jau negali sustoti.

Gimiau ir augau Krivasalio kaime, dabar Ignalinos rajonas. Lietuvybe ir tautinu patriotizmu alsavo visa kaimo aplinka. Krivasalio kaimas turėjo savo Šaulių būrį – vienodas kepures su Vyčiu ir šautuvus. Vienas šautuvas kainavo apie 124 Lt. Ne kiekvienas kiemas augino tokią gerą karvę, kurią pardavus, galėtum įpirkti tokį ginklą.

Šaudyti mokėjom, tik tuometinė Lietuvos valdžia nematė didžiulės grėsmės iš Rusijos pusės ir mums, jauniems, stigo informacijos apie tikruosius Lietuvos nepriklausomybės priešus. Todėl visi ramiai ir sutikome sovietinės armijos dalinius 1940 m. Be pasipriešinimo.

Pokario metais, prasidėjus partizaniniam judėjimui, daugelis jaunimo pasitraukė į miškus kovai prieš sovietinius okupantus ir padėjo galvas. Amerikos radijo raginami nepasiduoti ir laukdami žadėtos JAV ir didžiųjų Vakarų valstybių pagalbos, žuvo lietuviai nelygiose kovose su rusų armijos daliniais ir nuo stribų rankos.

Man likimas lėmė išlikti, nepasiduot ir kovoti už Tautos nepriklausomybę visą likusį gyvenimą. O galėjo būti kitaip…

Ir šiandieną menu, kai atėjo kaimynas pas mano tėvą su prašymu – „Dėde, leiskit Untanų in partizanus…“ Tėvas sutiko – „Tegul eina. Aš eičiau, bet esu invalidas. Tik tyliai, be motinos ašarų.“

Man ėjo septyniolikti metai ir, deja, būrio vadas, sužinojęs po kiek mums metų, nesutiko priimti į būrį, tepasakęs, kad jaunimo dar prireiks Lietuvai.

Baigęs penkias Linkmenų progimnazijos klases įstojau į Vilniaus prekybos technikumą. Baigęs technikumą, studijavau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. 1954–1957 m. dirbau SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju, tuo pačiu metu studijavau Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje.

1957 m. gruodžio 24 d. buvau suimtas. Trejus metus kalėjau Sibiro konclageriuose už nieką – pažiūras ir nepriimtinus režimui įsitikinimus, pasakytus garsiai. Įkalintas pirmą kartą, kažkodėl suvokiau – Lietuva bus tas akmuo, kuris sugriaus rusišką imperializmą. 

Nuo pirmo įkalinimo net 25 metams mano „auklėtoju“ tapo KGB pulkininkas J. Česnavičius. Tačiau dabar, peržvelgdamas visą disidentinę veiklą, galiu liūdnai šyptelėti – buvau blogas auklėtinis.

Sugrįžęs po pirmo „egzamino“, dirbau „Puntuko“ gamykloje dispečeriu, vyr. ekonomistu, vyr. inžinieriumi. Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavau istoriją. 1973 m. gegužės 24 d. buvau vėl suimtas. Metus kalėjau Lukiškėse ir Vilniaus konclageryje.

Kalėjimas mane užgrūdino. Aš žinojau, ką darau ir kas manęs laukia. KGB auklėjimas nepakeitė mano tautinės patriotinės ideologijos ir okupantų valdžios nepripažinau teisėta.

Pogrindinės literatūros platinimas tapo viena iš pagrindinių mano misijų. 1976–1977 m., kilnių motyvų vedini, saujelė Lietuvos disidentų išleidome pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, kuriame pademonstravome, kad ne visi drąsūs lietuviai žuvo ginkluotos rezistencijos metais, „laisvieji lietuviai“ priešinomės nutautinimui, nužmoginimui, nudievinimui. „Laisvės šauklio“ iniciatoriumi buvo 17 metų kalėjęs ir 4 metus praleidęs Igarkos tremtyje K. Jokubynas. Jis parinko žurnalo pavadinimą. Naiviai tikėjome, kad ir mūsų leidinėlis pateks į Vakarus. Baili Lietuvos inteligentija atsisakė padėti leisti „Laisvės šauklį“. Todėl dauguma straipsnių teko rašyti Juliui Sasnauskui, kuriam tuomet buvo 18 metų ir man. Porą straipsnių parašė K. Jokubynas, o vieną, labai svarbų – „Nukirstas ąžuolas“ – S. Stungurys.

Naujam leidiniui teko dvi svarbios misijos: pradėti pilietinės, tautinės pakraipos nelegalią spaudą bei paruošti dirvą Lietuvos Laisvės lygos susidarymui.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje tautai iškilo dvasinio genocido pavojus, kuris buvo daug pavojingesnis už fizinį genocidą. Lietuvių tauta stovėjo ant savo kapo duobės krašto. Keitėsi Lietuvos kraštovaizdis, buvo unifikuojami miestai ir nyko tūkstantmečiais formuotos baltiškos ir krikščioniškos moralės normos. Tapo garbinga meluoti, vogti, darbas neteko prasmės. Išdavystė, skundimas virto būdu atlikti pareigą valstybei. Niekinama religija, gamta, žemdirbystės kultūra. Skiepijamas pasibjaurėjimas Lietuvos praeitimi, lietuvių kalba išstumiama iš viešojo gyvenimo. Grėsmę Lietuvai kėlė okupanto propaguotas kosmopolitizmas, ateizmas. Jaunimo sąmonėje buvo būtina neutralizuoti tas pikto sėklas. 1978 m. su bendraminčiais įkūrėme Lietuvos Laisvės lygą, kurios nariu save įvardyti galėjo kiekvienas Lietuvos patriotas. Kitais metais išleidome ir platinome nelegalų leidinį „Vytis“, kurį redagavome vėl kartu su dabartiniu kunigu disidentu Juliumi Sasnausku.

Paragavęs kalinio duonos ir vis labiau perprasdamas komunistinę demagogiją apie žmonių laisves ir teises SSRS, taip vadinamą tautų vienybę ir šviesią ateitį, susitaikyti ar sustoti pogrindinėje politinėje veikloje jau negalėjau. Apie nuolatinį KGB agentų sekimą žinojau puikiai ir su tokiomis laisvo gyvenimo sąlygomis, nuolat stebint, buvo susitaikiusi mano šeima.

1979 m. rugpjūčio 23 d., kartu su bendraminčiais parašėme ir išplatinome vadinamąjį 45 pabaltijiečių Memorandumą, raginantį likviduoti Baltijos valstybėse Molotovo-Ribentropo pasekmes. Jau tų pačių metų spalio 30 d. buvau suimtas ir nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Kalėjau Urale ir ketverius metus Magadano tremtyje. 

1987 m. grįžęs į Lietuvą, vėl įsitraukiau į politinę veiklą. Ilgą laiką žiniasklaida ir tam tikri suinteresuoti asmenys apie LLL organizacijos lyderius formavo neteisingą nuomonę visuomenėje – skandalistai, nemokšos, radikalai. Į mūsų organizuojamus mitingus KGB siųsdavo provokatorius, kurie ar kurios mėgino kelti riaušes, užgauliodavo ten budėjusius jaunus milicijos pareigūnus. Pats puikiai mačiau ir pažinojau KGB veiklos metodus, kompromituojančius LLL narius, bet televizija ir žiniasklaida, gal pagal užsakymą, formavo daugiau negatyvią nuomonę apie LLL.

Mes padarėme pradžią ir davėme žalią šviesą Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Sąjūdžiui. Daugelio prasmingų lozungų, idėjų ir tiesų Sąjūdis paliko užmarštyje. Dabar mes gyvename Nepriklausomoje valstybėje, kurios nemindo sovietų armijos kareivių batai. Tai – didžiausia vertybė, bet į užmarštį politikų nugramzdintas desovietizacijos įstatymas – pati didžiausia ir neatleistina istorinė klaida, kurios rezultatas – dabartinė politinė, socialinė ir ekonominė situacija Lietuvoje.

Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Terleckas 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, Laisvės premijos laureatas.

Nuotraukos iš genocid.lt

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje