Bendraujant su veterinarijos gydytojais vis dažniau pastebima, kad gyvūnų likimai – neatskiriami nuo jų šeimininkų būties. Prieš mėnesį į Gyvūnų globos namus buvo atvežta 12 išbadėjusių katinėlių, kurie, mirus juos prižiūrėjusiai močiutei, net tris savaites gyveno sandėliuke, be lašelio vandens. Piktavalis kaimynas sumanė taip jais atsikratyti – tiesiog numarinti badu, nepalikdamas jokios galimybės pasprukti į lauką. Laimingo atsitiktinumo dėka, tolėliau kaime gyvenanti moteris, išgirdo „nesvietiškus“ miaukimus, ir, nuėjusį nemažą kelio gabalą, atrišo patalpos duris. Viduje pamatė būrį sulysusių, nusilpusių ir merdinčių katinų. Vaizdas paliko sukrečiantį įspūdį, jau moters giminės paskambino tarnyboms… Leisgyviai miaukliai atgabenti į Gyvūnų globos namus, keletui tuojau pat pastatytos lašelinės. Ne veltui sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus. Prižiūrint veterinarijos gydytojams visų būklė normalizavosi, visi atsigavo, išgyveno.

Kiekvieną savaitę gyvūnų priežiūros specialistai susiduria su žmonių žiauraus elgesio atvejais prieš savo augintinius. Mūsų mažieji broliai patiria batų spyrius į galvą, sąmoningai trankomi akmenimis, šeimininkų pykčio agonijoje kariami diržais, nuplikomi verdančiu vandeniu. Smurtas ir agresija prieš augintinius liejasi laisvai, sistemingai, pačiomis žiauriausiomis formomis. 

Smurto atvejus nuolatos fiksuojantys ir su jų pasėkmėmis dirbantys veterinarijos gydytojai mūsų visuomenėje jau regi didelę bėdą. Patalogiškas smurtinis santykis su silpnesniu, mažesniu, negalinčiu apsiginti, tampa saviraiška, baisiu įpročiu, kurio deramai neįvertina mūsų Valstybės įstatymai. Per mažos baudos, per švelnios bausmės – tokiems išsigimėliams ( taip įvardija smurtaujančius asmenis gyvūnų priežiūros specialistai). 

Pastebima, kad vis daugėja atvejų, kuomet išmetami į lauką seni, paliegę gyvūnėliai. Tarnavę savo šeimininkams dešimtmečius, jie nesulaukia deramo atsako, nesukelia gailesčio buvusių artimųjų širdyje. 

Tautose, puoselėjančiose šeimos tradicijas, nėra vaikų ir senelių globos namų. Dalyje Europos valstybių nėra jokių gyvūnų globos namų. Būsimas augintinio šeimininkas privalo išklausyti parengimo kursą, kuriame suteikiamos žinios apie būsimo augintinio ypatymus, priežiūrą, būtiniausius gyvenamosios aplinkos reikalavimus. Privalu žinoti įstatymus, galimas baudas dėl netinkamos gyvūnų buities sąlygų. Suomijoje, Norvegijoje – didelė problema, kaip rasti senjorams augintinį – vyrenio amžiaus ir ramesnio temperamento šunelį. Lietuvoje tokių nelaimėlių, paliktų kaimuose, dar pakankamai daug. O kiek gyvūnų globos įstaigose?.. 

Kodėl stipriai šlubuoja mūsų Valstybės ir atskirų visuomenės narių požiūris į gyvybę, į pačias pažeidžiamiausias jos grupes, lieka neatsakytas klausimas. Kas ugdo tokias sadizmo saviraiškos formas per smurtą ir neapykantą – trapesniam bei silpnesniam?.. 

Tik artimoje aplinkoje formuojasi vaiko, jaunuolio gebėjimai – morališkai deramai ir atsakingai elgtis su visa supančia visuma. Artimoje aplinkoje įtvirtinama meilė artimui ar ugdoma neapykanta?.. Kokiomis šeimos vertybėmis subrandinti piliečiai tampa budeliais mus supančiam gyvūnijos pasauliui, šeimos nariams, įmanoma tik nujausti.

Jau seniai veterinarijos gydytojai nesigriebia už galvų, pamatę naują šeimininkų neadekvataus elgesio auką ant operacinio stalo. Per eilę metų jų širdyse užgimė didelis gailestis kenčiančiam, sužalotam, paniekintam padarui, kažkada buvusiam žaislu, draugu, gynėju. Jie susiduria su atvejais, kad mažųjų draugų, mūsų brolių širdys verkia nuo išdavystės. Tiek veterinarijos gydytojai, tiek pacientai supranta, kad šitaip prarandamas tikėjimas tuo vieninteliu Žmogumi. 

Vis daugiau šunelių serga demencija. Viena iš tokių ligonių – Kora (nuotr.). Jai 18 metų, išėjusi iš namų, pasimeta aplinkoje. Bet ir sirgdama, ji reikalinga šeimininkei. Ji mylima.

Autorės nuotr.