Skip to content

Žmogaus protą suvaldyti daug sunkiau nei žirgą

Kartais, eidama link namų, galvoju, kad esu laimingas žmogus – aptvare ganosi žirgai, vaikai užaugo, gyvenu kaime. Visos mano svajonės išsipildė – pasakoja konkūrų varžybų Lietuvoje daugkartinė dalyvė, kandidatė į sporto meistrus Svajūnė Pakeltytė-Rukienė. Šaltoką vasario dieną su pašnekove bendraujame Kiškių kaimo peizažų apsuptyje. 

Meilė žirgui nugalėjo visas kitas vaikystėje Svajūnės pamėgtas sporto šakas, net anuomet labai patikusį rankinį. Žirgas išmokė begalinės kantrybės ir pasitikėjimo, suteikė tikslingumo ir užsispyrimo gyvenime.

„Tėtis Alfonsas Pakeltis, žurnalistas, kilęs iš Panevėžio rajono, Kumpių kaimo, mama Aldona Marija iš Panevėžio miesto. Tėvus viliojo Vilniaus miesto atmosfera, todėl keldamiesi iš vietos į vietą, pagaliau apsigyvenome Viršuliškių rajone. Mes, kaip ir daugelis to laikmečio miestiečių vaikų, vasaras dažnai leisdavome pas senelį kaime, o jis turėjo darbinį arklį, ant kurio mums leisdavo pasėdėti.

Pati Viršuliškių vietovė ribojosi su laukais, miškeliu ir Buivydiškėmis. Vieną dieną, lakstydama su bendraamžiais, pamačiau ant kalvos keturis raitelius ant žirgų ir sugalvojau organizuoti vaikams žygį – į arklių paieškas. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Jau rytdieną, su kelioniniais sumuštiniais ir kitokia mums reikalinga manta, visi ėjome link numatyto tikslo.

Dairydamiesi arklių, pagaliau radome arklides – Buivydiškių žirgyną, pamačiau net vieno žirgo galvą per langelį, o tada, netoliese susėdę, papietavome, suvalgėme ką turėjome ir vėl grįžome į namus.

Visu vidumi jau veržiausi prie žirgų, todėl, pirmiausia paprašiau mamos, kad nuvestų mane į tą žirgyną. O mama tokiam darbui įpareigojo tėtį, su kuriuo, kitą dieną jau nukeliavau pas trenerį A. Archipovą. Visas reikalingas medicinines patikras ir pažymas praėjau per vieną dieną, o kitą dieną, smarkiai nustebindama trenerį, jau stovėjau laukdama savo žirgo.

Būdama devynerių metų, tapau trenerės Zitos Zelenčienės auklėtine ir pagaliau buvau užkelta ant žirgo Varianto. Jaučiausi tarsi devintame danguje! Gerai prisimenu kaip stipriai prilipau prie Varianto nugaros, bijodama atsiplėšti nuo jos. Eilėje jojimo jau laukė kiti vaikai, o mane trenerė kantriai klausinėjo ar nepavargau? O aš tik norėjau joti ir nesustoti. Kai pagaliau nušokau nuo žirgo, kojos nelaikė visai, neklausė, todėl, netikėtai pačiai sau, susmukau, bet vėl atsistojau. Grįždama namo, visa švytėjau iš laimės. 

Nors į jojimo treniruotes privalėjau atvykti du kartus per savaitę, vaikščiojau kasdieną. Suprantama, žirgo niekas neduodavo, bet leisdavo pavedžioti kitus, duodavo valymo darbų. 

Atmintyje gerai išliko pirmas kritimas – žiemą lijo, jojome ratą Buivydiškių parke. Žirgai nutarė pasukti savaip nei buvo įpratę raiteliai, todėl – netikėtas posūkis į priešingą pusę ir skridau per arklio galvą, tiesiai į buzą. Kada visa šlapia nuėjau prie trenerės, ji šyptelėjo ir pasveikino mane įsirašius į raitelius“ – azartiškai prisimindama vaikystės dienas, pasakojo Svajūnė.

Tų skridimų per žirgo galvą būta labai daug. Sekantis žirgas Bulatas – Ukrainos jojamasis, buvo tikras cirko aktorius, nuo kurio krisdavau po 5 kartus per dieną.

„Suskaičiavau 67 kritimus, o vėliau pamečiau skaičių, išsimušiau iš vėžių. Reikėjo laiko, kol pagaliau susidraugavome su juo, perpratau jo charakterio ypatumus. Bulatas peršokdavo visas kliūtis tiksliai iki 1 metro, bet treneriui nustačius tokį aukštį, jis staigiai stodavo prieš kliūtį ir aš skrisdavau per galvą ant žemės. Daugelį būsimų raitelių tokie kritimai išgąsdino, bet manęs ne. Tiesiog užsispyriau ir nepalikau žirgo, bet įgijau baimę spausti maksimaliai arklį iki pat artėjančios kliūties. Prireikė eilės metų, kol treneris Gediminas Juknys, šaukdamas VARYK, padėjo man atsikratyti tos problemos.

Kiekvienas treneris regi ir jaučia arklį bei raitelį per atstumą, mato kiekvieną net smulkią detalę – kuri jojiko raumenų grupė dirba, kas vyksta treniruotės metu sklandžiai, o kas ne taip. Žirgai labai jautrūs, jautresni už žmones, todėl gerai perskaito mūsų jausmus, nuotaikas ir savijautą. Žirgas mato tavo eiseną, supranta mintis, jo neapgausi“, – daugiamete darbo patirtimi dalinosi Svajūnė Rukienė, kurios gyvenimo dešimtmečiai atiduoti žirgams, treniruotėms, konkūrams visoje Lietuvoje.

Visada norėjusi būti šalia žirgų, pašnekovė baigė Buivydiškių technikumą ir įgijo zootechniko-trenerio specialybę. Trenerės darbą pradėjo Sūduvos žirgyne.

„Pirmuose susitikimuose su žirgu, vaikams tas didelis gyvūnas kelia baimę, bet palengva įprantama, susidraugaujama, užgimsta meilė. Treneriai kartojame pagrindines instrukcijas kaip maldą – kaip elgtis su žirgu, ką daryti, ko negalima. Menu, kaip vienas iš pirmųjų į mano treniruotes atėjusių berniukų, vardu Mindaugas, net trejetą kartų pabėgo iš baimės. Ėmusi raminti, aiškinti visus draugystės su žirgu ypatumus, pamažu jaunąjį raitelį nuraminau. Vėliau girdėjau, kad jis jau sėkmingai dalyvauja konkūruose“, – trenerio darbo subtilybes prisiminė Svajūnė.

Kartais gyvenimas veda svajonių takais. Taip nutiko, kad su sutuoktiniu Rimu jau kelintą dešimtmetį ateitį kuria Kiškių kaime. Užaugo trejetas atžalų. Čia apsigyvenus, likimas atsiuntė pirmą žirgą Pumpurą – lenktyninį, charizmatišką, išgelbėtą nuo kelionės į mėsos kombinatą. Vėliau atkeliavo Širmis… 

Bet Pumpuras tapo tuo ypatinguoju, turėjusiu paslaptingą raktą į Svajūnės širdį.

Suprantama, apie žirgų subtilų pasaulį galima kalbėti, pasakoti, dalintis įspūdžiais bei patyrimais, ypač turint tokią didelę pašnekovės patirtį… 

„Žirgai formuoja savo raitelį. Išmoko didelės kantrybės, pasitikėjimo netikėtose situacijose, kuomet atiduodi veikimo laisvę pačiam žirgui, ir jo sprendimas pasiteisina, gelbsti, parodo jo nepažintą išmintį. Ir patikėkite, žmogaus protą daug sunkiau suvaldyti nei žirgą. Jei žirgas pasitiki raiteliu, lieka išlikimas iki pabaigos“, – akcentuoja Svajūnė Rukienė.

Autorė dėkoja už dialogą.

Nuotraukos iš asmeninio S. Rukienės albumo.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje