Skip to content

Ar kada nors bus prikelti išmirę gyvūnai? 

Visais laikais žmogaus vaizduotę žadino – ar įmanoma kokiuose nors atkampiuose žemės kampeliuose rasti nuo mezozojaus laikų užsilikusią bent vieną dinozauro rūšį. Ilgą laiką dalis visuomenės tikėjo, kad Škotijoje, Loch Neso ežere, gyvena pabaisa Nesė, kuri buvo net esą nufilmuota. Arba sniego žmogaus ječio tariamas egzistavimas įvairiuose kalnuose nuo Kaukazo iki Tibeto ir Himalajų. Tuo užsiminėjo tokia pseudo zoologijos atšaka, vadinama kriptozoologija.

Didelį atgarsį buvo sukėlęs filmo siužetas – Kalifornijos miškuose nufilmuotas sniego žmogus (bigfoot). Kiekviename žemyne mokslininkai organizuodavo gana rimtas paieškas, ekspedicijas, ieškant legendinių, padavimais apipintų gyvūnų. Afrikoje, Konge plačiai paplitęs mitas, kad džiunglėse gyvena vos ne dramblio dydžio Mokelė-mbembė, Lotynų Amerikoje esą egzistuoja chupacabra (čiupakabra, gyvūnas, melžiantis ožką) ir daug kitų. Žinoma, šitas legendinių, mitinių gyvūnų paieškų vajus kaip ir baigėsi. Besimokant universitete buvo aiškinama, kad egzistuoja toksai Dolio dėsnis, aiškinantis, kad kas išmirė, išnyko evoliucijos bėgyje, natūraliai niekada nepasikartos. Kaip kad ir išnykę dinozaurai. Evoliucijos požiūriu jiems dar kartą atsirasti mūsų planetoje neįmanoma. 

Mamutas

Bet laikai pasikeitė, mokslas stipriai pažengė į priekį ir mokslininkai jau tiki, kad kai kuriuos išnykusius gyvūnus dirbtiniu būdu įmanoma atkurti, tik reikia turėti išmirusio gyvūno genomą. Ilgą laiką teko domėtis, laukti, kad iš įvairių šaltinių tuoj bus atkurtas mamutas. Sibiro platybėse iš kai kurių rastų amžino įšalo vietose gerai išsilaikiusių mamutų su audiniais, kur galima atsekti genomą. Bet ir po šiai dienai nėra to atkurto mamuto ir nežinia ar bus. Dabar randu straipsnių, kad mokslininkai projektuoja atkurti kadaise Mauricijaus saloje gyvenusius didžiausius neskraidančius, artimus balandžiams, Dodo paukščius, kurie svėrė 20–25 kg. Kaip skelbiama, startuolis iš JAV jau turi virš milijardo dolerių surinktų lėšų. Jos bus skirtos ne tik Dodo (dronto) „prikėlimui“, bet ir mamuto, Tasmanijos vilko atkūrimui. Dodo genai bus perkeliami į genetiškai artimą nikobarinio karvelio genomą, pakeičiant genus, ir tikimasi, kad gautas hibridas taptų bent kiek panašus į išnykusį paukštį. 

O vokiečiai broliai Heinzas ir Lutzas Heck“ai (Heincas ir Lutcas Hekai) 1930 m., nelaukdami, kol genetikai išmoks „redaguoti, karpyti“ genus, kryžmindami senovines primityvias galvijų veisles atkūrė išmirusį taurą, kol gavo jaučius, bent pagal išorę panašius į taurus. Žinoma, atkuriamo tauro kopija būtų tikslesnė, jei pavyktų nustatyti tikslų tauro genomą. Ar mokslininkams pavyko rasti audinių, ląstelių, kur butų išlikęs visas tauro genomas, informacijos neteko surasti.

Dodo
Dodo

Mūsų regione, kaip ir visoje šalyje, nėra tokių garsių mitinių gyvūnų, kaip Loch Neso pabaisa. Tikriausiai mūsų mokslininkai nebandys ir mamuto atkurti, nors ir turime vieną garsiausių pasaulyje genetikų – V. Šikšnį, kuriam buvo prognozuojama net Nobelio premija, nes pernelyg tai brangus projektas. O mūsų rajone, Ilgio ir Varnio ežerų gelmėse, slypi daug įdomių dalykų. Itin paslaptingai atrodo Ilgio gelmės su vaiduokliškais medžiais (stačiu mišku dugne), iš dugno versmių trykštančiais įvairiaspalviais šaltiniais, o Varnyje nuskendęs Pirmajame pasauliniame kare nukritęs (1917 m.) vokiečių lėktuvas (ieškotas, bet nerastas, rastos tik tikėtina jame buvę bombos) ir iš eglės skaptuotas maždaug 200 m. luotas, kuris buvo iškeltas ir atgal panardintas.

Josera katėms

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje