Skip to content

Ne visiška tiesa

Aną dieną girdėjau tokį pasakymą: dauguma lietuvių mano, kad dauguma lietuvių idiotai. O kitose tautose esą ne taip, ten žmonės protingesni, ten ir valdžią protingesnę išsirenka, nes yra iš ko rinktis, o pas mus valdžioje, patys žinote, niekada protingų žmonių nebuvo. Kai valdžioje – durnius (atsiprašau už „nenorminį“ žodį), kai opozicijoje – proto bokštas. Ir atvirkščiai. Čia mano agitacija artėjančių rinkimų išvakarėse. Neapmokėta.

Tikrai, maža ką gali išgirsti. Štai vėl – aną dieną – girdėjau, kaip kažkokie ignaliniečiai piktinosi, girdi, miškus kerta, o kirtėjus užsienyje, tai yra, kituose rajonuose samdo – saviškiai priversti be darbo sėdėti.

Dar tais laikais, kai litas buvo, kitaip tariant, geresniais laikais, kai ir valdžią kitokią turėjome (iš kur ji Lietuvoje buvo atsiradusi?), mišką ten už manęs kirto. Atvežė autobusiuką kirtėjų iš Ignalinos, paleido, pjūklai burzgia, viskas gražu. O per pietus užsuko pas mane į kiemą trys vyrai ir pasiūlė pirkti, o dar geriau – į degtinę mainyti bakelį benzino. Negavę pas kaimyną nuėjo.

Nežinau, pavyko jiems tą benziną (taigi negaila, ne jų) parduoti ir nepakeliamą troškulį numalšinti ar ne, bet paskui savaitę miško niekas nebekirto. O tada vėl atvažiavo autobusiukas, bet kirtėjai jau buvo iš kito rajono. Tie jau degtinės nebeieškojo.

Tai čia būtų tiek apie darbo nerandančius. Tik bėda, kad rasti dirbančių Ignalinoje – nežinau, su kokiu žiburiu reikia ieškoti. 

Štai, šiemet vėjas su sniegu medžius mano miške (turiu, neiškirtau, dar nėra tiek pribrendęs) aplaužė, ir sausuolių yra, šią vasarą reikėtų patvarkyti. Galų gale, ir malkų reikia. Na, niekaip valdžios neprisiprašau, kad centrinį įvestų, gyvenčiau poniškai, kaip Ignalinoje. Nei rūpesčių, nei pelenų… Juokauju, žinoma, neprašiau valdžios, bet jei neparašysi, kad juokauji, kitas, žiūrėk, nė nesupras.

O jeigu rimtai, gal koks Ignalinos bedarbiais susirūpinęs pilietis galėtų parašyti į laikraštį, kur rasti tokį bedarbį, kuris galėtų be puslitrio benzopjūklą nulaikyti? Atsidėkočiau, nes vasarą vėl reikės kryžiaus kelius nueiti, kol ką prisiprašysi.

Beje, nors pieno negeriu, bet grietinės kartais į barščius įsidedu. Todėl į pienininkų verksmus irgi įsiklausau. Čia dar galėčiau pridurti, kad mano vaikystėje pienininkais vadindavo tuos, kurie pieninėje dirbo, bet viskas keičiasi. Tai štai, viena pienininkė vėlgi skundėsi, kad pieno melžti neapsimoka, kad už jį per mažai moka. Ji pagrasino, kad jeigu valdžia nepadės (aišku, Lietuvoje pensijos per didelės, reikia iš pensininkų paimti ir pienininkams atiduoti), teks parduoti karves ir eiti „į trasą prostitute“.

Tai jau prostitutės profesijos sumenkinimas, ir gal net užuomina, kad Lietuvoje prostitutės gyvena geriau negu ūkininkai, nes jomis valdžia labiau rūpinasi, kas yra ne visiška tiesa.

Pažiūrėjau – šį sausį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje visiems ūkiams buvo 44 centai už kilogramą (taip rašo „Delfi“), tiek pat, kiek pernai. Kitur radau – kad 51 centas už kilogramą. Vieni rašo, kad Lietuvoje ši kaina viršija Europos Sąjungos vidurkį. Kiti – kad 40 proc. mažesnė už ES vidurkį. Treti – kad šia kaina pirmaujame visoje Europoje.

O „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro“ puslapyje informacija apie žalio pieno supirkimo kainas ES valstybėse „neatsidaro“. Toks tad informacijos centras… Ir iš kur žmonėms sužinoti, „teisingai“ verkia pieno gamintojai ar ne?

Mūsų pieno gamintojai norėtų už pieną gauti tiek, kiek moka kokioje nors Prancūzijoje. O man norėtųsi paklausti to, ko mūsų žurnaliūgos neklausia: jūs savo darbininkams tikrai mokate tiek, kiek kokioje nors Prancūzijoje? Ar tik minimumą?

Kiek toje Prancūzijoje žemės ūkyje galima uždirbti? Radau, kad paprastas, tai yra, nieko nemokantis (pas mus tokie į klausimą „Ką moki“ atsako: „Galiu dirbti viską“) darbininkas gauna iki 2500 eurų. Islandijoje fermos darbuotojo vidutinis mėnesinis atlyginimas apie 4000 eurų. Norvegijoje minimalus valandinis lauko darbininko atlyginimas – 13 eurų už valandą.

Ir kaip ten ūkininkai išsilaiko, tokius atlyginimus mokėdami? Paslaptis, kurios mūsų žiniasklaida nei valdžia (čia apie vadinamąją komunikaciją) atskleisti nenori. Kaip ten sakė vienas „išminčius“: „Blaiviai pažvelgus į kai kuriuos dalykus, supranti: reikia išgerti“.

Apskritai valdžios vietoje nedrausčiau gerti. Kai draudžiama gerti, blaiviai pažvelgus į kai kuriuos dalykus, dar labiau norisi išgerti.

R. Dovydėno pieš.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje