Visi mes esame sistemos sraigteliai. Judame, krutame ir kol mes kažkaip krutame, tol veikia ir pati sistema. Aišku, skamba beveik idiotiškai, bet visos žmonijos bėdos prasidėjo tada, kai žmonės pasaulyje pradėjo maišytis. Mums gėrio pavidalu pateikiama galimybė laisvai judėti po pasaulį, ypač po tolimas ir pakankamai egzotiškas šalis, kaip ir galimybė valgyti atvežtinį maistą visą sezoną, tačiau niekas garsiai nepasako, kad tokiu viliojančiu būdu mes tyliai ir nepastebimai „išsigimstame“ ir nykstame, nes… tiek per maistą, tiek lytinio kontakto metu vyksta negrįžtami žmogaus genomo pokyčiai – chromosomų mutacijos, silpninančios imuninę sistemą ir įtakojančios genetinius sutrikimus bei ligų vystymąsi. Visame šiame chaose trinka ir žmogaus sąmoningumas, nyksta dvasingumas, kitaip tariant, ŽMOGUS laipsniškai NUŽMOGĖJA. Žmogus ne šiaip gimsta ten, kur gimsta ir augalai bei gyvūnai auga ten, kur turi augti. Štai jums ir paprastas atsakymas, kodėl valstybės ir valdininkų sprendimai kai kam atrodo labai teisingi ir savalaikiai, o kai kuriuos žmones varo į neviltį. Valdininkams svarbu tvarkingi dokumentai, o pats žmogus prisimenamas tik kas ketverius (prieš savivaldos, merų ir Seimo rinkimus) ar penkerius (Prezidento rinkimus) metus. Ypač aiškiai šią temą atskleidžia RIMŠELIŲ šeimos iš Naujojo Daugėliškio seniūnijos vargai ir džiaugsmai. 

Prieš įsukdami į N. Daugėliškį, šalia pagrindinio kelio pravažiuosite dvi trobas, kurios pagal dokumentus priklauso Kūtiškės kaimui, tačiau visi šiuos žmones vadina daugėliškėnais. Vienoje iš trobų ir gyvena Rimšelių šeima. Namelis be jokių patogumų, kuriame dabar gyvena keturi asmenys, kažkada priklausė Janei Rimšelienei, ji palikusį jį sūnaus Antano šeimai, o pati gyvenusi Senajame Daugėliškyje. Antanas kažkada per draugus susipažino su mergina iš Kauno. Jiedu ilgai bendravo, rašydami kits kitam meilės laiškus, kol vieną dieną Antanas nusprendė pasipiršti Dianai. „Kaip mane puolė kaimynkos dėl Antano sprendimo vesti Dianą, ko tik neprikalbėjo, mat, ji – Kauno internatinės mokyklos auklėtinė (vaikų namų)… Aš tada joms atkirtau, kad tai sūnaus sprendimas, jam su ja gyventi, o ne jums ir ne man. Ir labai džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau kitų įtakai. Niekas pasaulyje nežino, koks Dianos gerumas ir paslaugumas. Kartais pagalvoju, kad gi jai tai niekas galvelės prieš miegą neglostė, nebučiavo, plaukų nešukavo, gal todėl stokodama tos meilės ir švelnumo vaikystėje, ji tapo tokia atjaučianti kitus ir gera… Iki visai pasiligodama, gyvenau su savo proanūkyte (dukros anūke) Senajame Daugėliškyje, tai ši būdavo stebi mane ir kai tik mato, kad jau silpstu, tuoj skambina telefonu Dianai, o toji ir vidury nakties lekia pas mane per mišką 4 kilometrus. Mažoji žvalgosi pro langą, kada Dianos siluetą, išlindusį iš miško, nušvies mėnulis… Dabar jau beveik negirdžiu, matau tik šešėlius, esu visiškai priklausoma nuo Dianos, savo marčios, bet žinau, kad aš nebūsiu palikta vienui viena. Kaip ir mano sūnus, kuris patyręs 4 insultus, jau penktus metus slaugomas lovoje“, – pasakoja 85-erių Janina Rimšelienė. 

Šiandien 52-ejų Dianos pečiai užgulti didžiulės naštos. Dianai trūksta žinių ir įgūdžių kurti įvairius dokumentus ir scenarijus valdininkams, tačiau ji puikiai rūpinasi savo šeima. Moteris slaugo beveik nejudantį vyrą, dvejus metus su jais gyvenančią ir vyro mamą, taip pat jau tik gulinčią ar sėdinčią lovoje ir prižiūri vyro mamos proanūkę, moksleivę, važinėjančią į mokyklą Ignalinoje. Diana su vyru sugyveno 3 dukras, kurios taip pat išsibarstę po šalį: viena Kaune, kita – Vilniuje, o trečioji – Petriškėje. Namelis, kuriame gyvena visa šeima, užrašytas Gintės, vyriausios dukros vardu. Ir tai, pasirodo, tapę kliūtimi turėti šeimai vandenį namuose. Prieš keletą mėnesių besikreipusieji į savivaldybės valdomas įmones pagalbos, Rimšeliai gavo neigiamą atsakymą, mat, šie situaciją matantys tik formaliai. Prašymą dėl vandens įvedimo gali rašyti tik namo šeimininkas. Tačiau Gintei nėra lengva atvykti iš Kauno. O seniūnas Gintautas Ruseckas, matyt, nesugalvojo, kad gali pateikti buities aktą, patvirtindamas realią situaciją ir patarpininkauti šeimai, kad nors kiek palengvintų jų gyvenimą. Diana ne tik maistui ar skalbimams vandenį nešioja iš šulinio, ji dar prisineša jo ir prišildo vyro ir anytos maudymui, o maudymas vyksta tiesiog apiprausiant juos lovose.

Kas pažįsta Rimšelius, žino jų gyvenimą, jų rūpesčius ir džiaugsmus. Pažįstu šią šeimą ir aš pati asmeniškai jau beveik 20 metų. Bene pirmoji šiai šeimai psichologinės ir socialinės pagalbos ranką ištiesė jau a. a. Aldona Jankauskienė, buvusi kultūros darbuotoja, paskui Daugėliškio krašto bendruomenės viena iš steigėjų. Dabar Dianą globoja bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė. Dianai ne tik svarbu palaikymas ir draugystė, jai reikia padėti susigaudyti ir valdininkų paspęstuose klaidžiuose labirintuose. 

Rimšelių šeimai reikėtų bent jau laikino socialinio būsto, mat, Diana nenuleidžia rankų ir tikisi, kad po truputį pasiremontuos namus ir vis tiek sugrįš čia gyventi. I. Gruodienės dėka pralaužti ledai ir Dianos šeima įtraukta į laukiančiųjų socialinio būsto eilėje sąrašą, bene 71-moji eilėje. Kaip suprantate, savivaldybėje į šią situaciją pasižiūrėta formaliai. Būni ir būk sau. Įdomus valdininkų požiūris: visokiems pabėgėliams ir atvykėliams išimtimi atvejai galioja, atsiranda rezervų, o štai savi žmonės, ištikti bėdos, paliekami likimo valiai. Per šiuos kelerius sunkius šeimai metus nei socialiniai darbuotojai, nei seniūnas, nei savivaldybė, kuri viską kontroliuoja ir valdo, nesugebėjo pamatyti, kas vyksta. 

Močiutė Janina, pasakodama savo istoriją, prisiminė ir vos kelių dienų įvykį. „Dar niekada man taip niekas nebuvo užgavęs širdies, kaip mūsų politikai. Neseniai buvo atsilankę dvi ponios: viena iš Daugėliškio, kita – kiek tolėliau gyvenanti. Kasdien į darbą pravažiuoja pro mūsų namus, viską puikiai žino, tačiau prisiminė, kad esam, tik dabar. Ji pasiūlė sandorį: esą mes turime už ją balsuoti, tai po rinkimų ji mums viską… ir dar daugiau padarys. Taip ir norėjau paklausti, o kas trukdė dabar daryti… juk valdžioje jau visą amžinybę esanti. Negalėjau, nes per daug skaudu“, – prasitarė D. Rimšelienė.

Pagalbą suteikė D. Rimšelienei Užimtumo tarnybos specialistai. Jų dėka moteris gavo nemokamų konsultacijų pas psichologą, mat, žmogus, esantis nuolatinėje emocinėje įtampoje ir fiziškai išsekęs, gali ir pats palūžti. Dar Užimtumo tarnybos specialistai surado bei paskyrė ir mediatorių (advokatą), kuris akimirksniu išjudino reikalus dėl vyro slaugos dokumentų sutvarkymo, nors tai jau seniai galėjo padėti padaryti socialinės darbuotojos ir VšĮ „Ignalinos rajono poliklinika“, kurioje prisiregistravusi Rimšelių šeima. 

O dabar, mieli skaitytojai, vyšnia ant torto, o gal cinizmo viršūnė, nors… galėtų būti rimtas signalas – spręskite Jūs. Analizuojant situaciją, nuspręsta pasidomėti rajono savivaldybės administracijos, ar jiems žinoma Dianos Rimšelienės šeimos situacija ir kokią pagalbą savivaldybė yra suteikusi ar ketina teikti iki 2023 m. sausio 31 d. 

Gautas atsakymas ir prajuokino, ir pribloškė. Dėl visiškai nesuprantamų priežasčių, savivaldybės administracija paklausimą, į kurį turėjo atsakyti, „permetė“ VšĮ „Ignalinos rajono poliklinika“. Vadovas Arvydas Ramelis, savaip performulavęs paklausimo tekstą, pridėjęs kelis kartus žodelį „pacientė“ lyg niekur nieko parengė atsakymą, kad suteikti informacijos apie pacientę negali pagal Asmens duomenų tvarkymo taisykles. Gerbiamieji, o tai kas jūsų klausė apie D. Rimšelienės sveikatos būklę? Paklausime domėtasi, ar žino savivaldybė apie socialinę situaciją ir kuo savivaldybė padėjo ar ketina padėti.

Nuoširdžiai nesuprantame, ar savivaldybės administracija ir Ignalinos rajono poliklinikos vadovas tyčiojasi, ar realiai stokoja gebėjimų suvokti paklausimo esmę ir suformuluoti atsakymą, atitinkantį būtent paklausimo esmę. 

Kalbant apie laikiną socialinį būstą Rimšeliams, bendruomenėje nuskambėjo įdomių pasvarstymų. Bendruomenės žiniomis, dalis buvusių Daugėliškio vaikų globos namų pasato yra suremontuota, įrengti butukai ir užrakinti, stovi tušti ir šildomi. Esą tikimasi, kad galbūt keli vaikai, kurie dabar gyvena globos namuose, sulaukę pilnametystės apsigyvens čia. Įdomu, ar kas nors bent klausė vaikų apie tai ir apskritai – kokią ateitį jiems projektuoja valdininkai Daugėliškyje? 

Klausimas, o kodėl dabar neįleidus į tas patalpas žmonių, kuriems reikalinga pagalba čia ir dabar, o ne kada nors? Atsakymą tai turbūt žinome visi: padėti saviems nemadinga ir nenaudinga, juk negausi nei apdovanojimo už tai, nei per TV parodys, nei laikraščiuose ar feisbuke parašys. 

Taip ir vienodėjame, globalėjame ir zombėjame, dūšias už grašius ir patiktukus socialinėse platformose pardavę. Kol žmogus valstybei bus bevertis, tol valstybė bus tik „popierinė“, o gal ir tokios greit nebeliks. 

Autorės nuotr.