Dysnos kaimo bibliotekos bibliotekininkė Vanda Laurinavičienė, prieš keletą metų paskatinta kraštiečio Irmanto Mikulėno, organizavo konkursą. Žmonės rašė laiškus Augustinui Voldemarui tema „Kaip pasikeitė mūsų kraštas per 99 metus“. Gauta 20 laiškų. Jauniausiam laiško autoriui – 7-eri, vyriausiam – 65-eri, jie visi Dysnos, Didžiasalio krašto gyventojai. Dysnos bibliotekoje šie laiškai buvo pristatyti Augustinui Voldemarui skirto renginio metu, ir susilaukė didžiulio susidomėjimo. Siūlome ir Jums susipažinti su keletu iš gerb. Profesoriui A. Voldemarui skirtų laiškų. Metams bėgant jų tematika lieka aktuali mūsų krašto žmonėms.
1.
Gerb. A. Voldemarai,
kaip pasikeitė mūsų kraštas per pastaruosius 99-erius metus?..
lr kaip gi gimtas kraštas vis keitės iki šiol?
Galiu tik aprašyti, bet kas gi bus rytoj?
Dabar mes turim kaimą, su daug gerų žmonių,
Gan stiprų žemės ūkį, gausybę tvenkinių.
Augina čia daug karpių ir kitokių žuvų,
Pasėlius plotais sėja, prižiūri žemę mūs.
O kiek gražaus jaunimo, sugrįžta į namus,
Aplanko savo tėvus ir savo senelius.
Kasdieną vis gražėja, šis kaimas gimtas man,
O kai pavasarėja, čia tampa nuostabu.
Tiek vyšnių, kriaušių, slyvų pražysta taip baltai,
lr sodai pasipuošia, trapiai ir subtiliai.
lr kur gražioji vasara? Ji tviska tvenkiniuos,
Dysna ir Birvėta, nestoja niekados.
Staiga ir netikėtai, aplanko mus ruduo,
Baltieji sodai švyti gelsvai ir raudonai.
Taip viskas ima ruoštis užmigt žiemos miegu
O žiemos čia pasiaučia, kaip reikiant, net baisu.
Užpusto, šąla, kausto, šalta žiemos ranka,
lr mūsų kraštas snaudžia lig Užgavėnių čia.
O viskas taip kartojas, ir sukasi ratu
Jau 99-eri metai, o pralėkė kaip du…
Taip kraštas tik gražėja, nors eina vis senyn,
Jaunimas tik pakyla, ir grįžta kaip svečiai…
Agnė RAMELYTĖ
2.
Gerbiamasis profesoriau!
Jūs – viena iškiliausių, ryškiausių ir prieštaringiausių Tverečiaus krašto asmenybių, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas, labai išsilavinęs žmogus, puikus oratorius, diskusijų meistras. Amžininkai prisimena, jog laisvai kalbejote bene dešimčia kalbų. Taigi išėjęs iš paprastos valstiečio trobos Dysnos kaime tapote politiku, žinomu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mums svarbu žinoti, kad gimtinėje, į kurią grįždavote retai, puikiai tvarkesi Jūsų vyresnysis brolis Pranciškus.
Jis, Peterburgo Putilovo fabrike pinigų, ne tik parėmė Jūsų mokslus, bet ir rūpinosi lietuviška spauda, knygomis. Mūsų krašte jis vadinamas paskutiniuoju knygnešių globėju. Lietuvybes puoselejimui buvo neabejingi ir kiti Jūsų šeimos nariai.
Po 1920 m. kraštą užgrobus lenkams, Jūs gimtinėje viešėdavote retai, su leidimais, su apsauga. Pasinėrėte į Lietuvos valstybės stiprinimo darbus, neišvengėte politinių rietenų ir tremties į Platelius, vėliau gyvenote Zarasuose. O Lietuvai lemtingq 1940-ųjų birželį buvote įspėtas negrįžti į ją, nes tuomet dirbote diplomatinėje misijoje Vatikane. Nepaklausėte ir su žmona grįžote į pražūtį.
1940 m. birželio l9 d. buvote suimtas Virbalio geležinkelio stotyje, o 1942 m. – užfiksuota Jūsų mirtis Maskvos Butyrkų kalėjime, Jums tebuvo penkiasdešimt devyneri“. Jūs taip ir nesužinojote, kad 1944 m. grįžę rusai, sudegino Jūsų gimtuosius namus Dysnoje. Taip pat nesužinojote, kiek tremčių ir persekiojimų patyrė gausi Jūsų giminė…
Bet kaipgi toliau klostėsi Jūsų gimtojo krašto likimas? Kokią kaitą jis pergyveno nuo tų 1918 m., kai Jūs su bendraminčiais paskelbėte: ,,Atėjo svarbiausia mūsų tautos gyvenime valanda“
Žmones čia dar mena sunkius pokario metus, tragiškas pervartas, kai žmones bijojo vieni kitų, kai jauni vyrai, slėpdamiesi nuo mobilizacijos į rusų kariuomenę, ėjo į miškus arba rašėsi į stribus. Mena prievartinį varymą į kolūkius, nepaklususiems tekusią tremtį į „plačiąją tėvynę“. Mena ir tai, kaip Stalinui mirus, trėmimai baigėsi, pasidarė lengviau gyventi. Krašte tuomet buvo daug kaimų. Juose gyveno daug šviesių žmonių, kurie suprato, kad tautos savastį galima išlaikyti puoselėjant senąją kultūrą, liaudies dainas, papročius, tradicijas. Krašte buvo daug mokyklų: ir pradinių, ir septynmečių, vėliau virtusių aštuonmetėmis, o Tverečiuje buvo stipri vidurinė mokykla (Jūs, beje, Tverečiuje 1884 m. baigėte tada ten veikusią pradžios mokyklą).
Tačiau krašto veidą esmingai pakeitė du veiksniai: 1972 m. Didžiasalyje pradėtas statyti Statybinių
medžiagų kombinatas ir melioracija. Buvo ištyrineta, kad šiame krašte slūgso kone geriausi Lietuvoje molio klodai, todėl dalis senojo Didžiasalio sodybų buvo nukelta, šalia kaimo ėme kilti daugiabučiai namai, į statybas suvažiavo, kaip tada buvo įprasta, daugybė žmonių iš visos Sovietų Sąjungos.
Buvo metas, kai čia gyveno penkiolikos ir daugiau tautybių žmonių. Vyraujanti kalba tapo rusų, prisireikė ir vaikų darželio, ir naujos mokyklos. Pastaroji duris atvėrė l978 m. Mokykla buvo dvikalbė, tad nuo jos atidarymo lietuviai turėjo nusistatyti aiškią darbo kryptį: daryti viską, kad kraštas nesurusėtų, nenutautėtų. Tokios krypties mokykla ir laikėsi bei tebesilaiko. 1993 m., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, rusų mokykla persikraustė į kitas patalpas, o 2004 m. buvo uždaryta dėl nepakankamo mokinių skaičiaus.
Transformacijas išgyveno ir kitos krašto mokykios: Jūsų gimtojoje Dysnoje buvusi aštuonmetė virto pradine, pagaliau visai uždaryta, tas pats nutiko ir su Tverečiaus mokykla. Tad į Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį einame su vienintele Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazija.
O kaip tai susiję su melioracija? Kolūkių klestėjimo laikais didinant dirbamos žemės plotus, sausinant gausias balas ir šlapynes labai trukdė senieji kaimai, todėl jų gyventojams pasiūlyta išsikelti, tiesa, išlaidas kompensuojant. Taip mūsų krašte išnyko per dvidešimt senų, gražių kaimų su savo bendruomenėmis, su savo tradicijomis. Kai kurios jų vardais, beje, pavadintos Didžiasalio gatves: Karalyčios, Pupienos. Taigi gyvenimas susikoncentravo Didžiasalyje ir aplink jį, bet gamykla, klestėjimo metais turėjusi apie 800 darbininkų, neatlaikė rinkos ekonomikos ir žlugo. Kartur su ja žlugo ir didžiosios daugumos gyventojq viltys dirbti ir užsidirbti, oriai gyventi.
Ką dabar turime? Didžiasalį, kurio gyventojai niekaip neatsikrato ,,zombių miestelio“ etiketės, kuriame daug bedarbių ir nelabai norinčių dirbti. Turime Birvėtos žuvininkystės ūkį, kuris palaiko ryčiausio Lietuvos pakraščio ekonomiką. Turime ištuštėjusius kaimus, mažėjantį gimstamumą, sparčiai senstantį kraštą.
Ką galime pakeisti? Gal tik savo pačių ryžtą ir nusiteikimą: palaikyti vieniems kitus, puoselėti solidarumą, žmogiskuosius ryšius. Ir senam, ir jaunam derėtų nors maža kruopelyte prisidėti prie krašto kultūros, istorinės atminties puoselėjimo. Per daug skambūs žodžiai? Bet kartais jų reikia, ir Jūs, gerbiamasis Profesoriau, tai puikiai žinote.
Tad baigdama negalėčiau pasakyti, kad mūsų kraštas klesti. Galiu tik pasidžiaugti, kad jame yra neabejingų žmonių, ir tai mūsų išlikimo viltis.
Pagarbiai
mokytoja, visą gyvenimą dirbusi šiame krašte
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!