Beveik prieš 90 metų Linkmenų miestelio lenkų neokupuota dalis 1935 m. buvo išskirstyta vienkiemiais. Matavimo darbus atliko matininkas, kultūrtechnikos mokyklos auklėtinis Bronius Radzevičius. Mūsų kraštui matininkas B. Radzevičius paliko kaligrafiškai atliktus geodezinius planus, gausybę fotografijų ir spaudoje publikuotus prisiminimus apie matavimo darbų patirtį lenkų okupuotame parubežyje šalia Linkmenų. Šiandien baigiame spausdinti jo straipsnį „Kaip aš skirsčiau Linkmenių miestelį“, 1936 m. publikuotą žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“ Nr. 4. (kalba ir stilius netaisyti).

Už poros dienų, o tai buvo 1935 metų spalių 12 d., atvyko į Linkmenis mūsų baro viršininkas p. A. Juodis, V rajono viršininkas p. Vl. Žilėnas ir iš pagrobtų Kaltinėnų lenkų kapitonas Svida išspręsti incidentą. Apžiūrėjo išverstus stulpelius. Noromis nenoromis kap. Svida turėjo prisipažinti kaltu ir liepė lenkų kareiviams tuos montavimo stulpelius, kurie ne už gairių linijos, atstatyti. Be to, kap. Svidai leidus, instrumentaliai stulpelių atstatymą prižiūrėjau aš, kad daviniai atitiktų planą, o lenkų kareiviai dirbo. Čia mano širdį kuteno džiaugsmas. Ir su objektyvu vėl pašaudžiau.

Gyvendamas visą vasarą Linkmenyse, pamilau linkmeniečius. Pamilau juos, jų juodą vargą, pilką jų sermėgėlę, grublėtas rankas. Buvo pora jų mane apdovanoję skundais, bet tai mano simpatijos jiems nesumažino, paliko visi jie man mieli ir lygiai brangūs. Dažnai jie man savo širdį atverdavo, pasipasakodavo juodą vargelį savo. Važiuoju kitą kartą su linkmeniečiu iš Kirdeikių. Jis ir sako: – Ach, ponuli, žiūrėk, čia Lietuvoj sekmadienį taip smagu, va, ir šiandien kun. J. Breiva, išleisdamas naujokus, užfundino orkestrą, po Mišių pasišokti salėje leido. Taip linksma žiūrėti. Ot namo, žinai, ponuli, važiuoju kaip duobėn, niekas manęs tenai netraukia, nemiela, tas lenkas mūsų nesupranta, spaudžia, širdies neatversi niekam.

Kalbant apie Linkmenis, negalima nepaminėti ir kun. J. Breivos. Jis anksčiau klebonavo Linkmenyse ir dideliu taktu ir simpatija mokėjo gražiai sugyventi ir su lenkais, todėl už jo pečių linkmeniečiams buvo ramu. Kaip jau minėjau, kun. J. Breiva lenkų buvo persekiojamas ir turėjo bėgti Lietuvon, kur Kirdeikiuose įsteigė parapiją. Čia gyvendamas, virto didžiausiu lenkų skriaudžiamųjų globėju. Ne vienas lenkų persekiojamas gavo pas jį prieglaudą bei paramą. Ne vienam jis parūpino darbo, davė mokslo. Visos apylinkės ūkininkų tarpe jis tapo dideliu autoritetu. Ar kam kokia byla, ar vekseliai, ar ginčai, ar paskola, ar susimušė – visi eina pas kun. J. Breivą gauti patarimų.

Man Linkmenyse nuobodžiauti neleido pakiauniečiai p. p. Merkiai ir Žilėnai. Kartais negalint gauti pastotės Linkmenyse, mielai jie mane globodavo, nuveždami tai į atlaidus, tai šen, tai ten. Suprato jie mane ir kuo galėjo, tuo padėjo. Dažnai, mes, vyrai, ir „pulkutę“ sulupdavom. Užtat nuo maloniųjų ponių nusipelnydavom rūstybę.

Linkmenys laimingai išsiskirstė viensėdžiais. Patys linkmeniečiai nesitikėjo, kad visa tai gražiai baigsis. Jau trečią kartą jų laukus braižo matininkas. Pirmą kartą, prieš karą, kai išėjo matininkas matuoti ir pradėjo eiti aplinkinę sieną, susirinko visos miestelio moterėlės, bobelės, pakėlė „buntą“, atėmė iš vyrų matavimo juostą ir privertė sustabdyti darbus. Antrą kartą, jau po ketverių metų, vėl sujudo miestiečiai skirstytis. Ir vėl atvažiavo matininkas, bet vos spėjo apeiti aplinkinę sieną, nutraukti situaciją, užėjo D. Karas, ir darbas nutrūko. Man pradėjus dirbti, visi ir sakė, kad aš nepadalinsiąs, kad kils ir trečią kartą kokia nors negerovė – karas ar kas kita. Ir mano juostą žadėjo atimti ir nunešti lenkų pusėn, bet nenunešė, o kas dėl trečios blogybės, tai jinai, kaip sako linkmeniečiai, tikrai įvyko, nes dėl skirstymų kilo italų–abisinų karas.

Sukrutę buvę linkmeniečiai iš lenkų valdžios prašyti, kad nors kai kuriuos trobesius leistų pergabenti į sklypus. Siuntė prašymus, patys važinėjo, tačiau nieko nepešė. Lietuvos vyriausybę linkmeniečiai prašė suteikti veltui miško medžiagos statybai. Kaip žinoma, Ministerių Kabineto nutarimu jiems yra nutarta išduoti išsimokėtinai dviguba medžiagos norma, kuri yra taikoma viensėdžiais išskirstytiems ūkininkams.

Išskirsčius žemes linkmeniečiams, nereikėtų jų palikti Dievo valiai, bet teikti ko daugiausiai pagalbos. Pavyzdžiui, agronomas turėtų dažniau juos lankyti, duoti patarimų, kaip geriau žemę dirbti, kokią sėjomainą įvesti ir pan.

Toks bendradarbiavimas su linkmeniečiais labai daug duotų. Jie jaustų, kad čia, laisvoj Lietuvoj, tikrai jais rūpinamasi, dirbama dėl jų. Linkmeniečius ne žodžiais gražiais, bet darbu, pavyzdžiu, pagalba, galima užkariauti. Iš kitos pusės, kiekvienas rūpestis, skiriamas pavergtiems broliams, sudarytų nemažą efektą okupuotame krašte. Tad išnaudokime tas progas visi, nuo ko tas pareina.“

Matininkus, kultūrtechnikus, sauskelių ir tiltų statybininkus Lietuvoje pradėjo ruošti 1919 m. Dotnuvoje. Mokykla nuo 1924 m. buvo reorganizuota į technikumą. Greitai technikumo bazėje pradėjo veikti Aukštesnioji kultūrtechnikų mokykla. Mokykloje keturiuose skyriuose buvo ruošiami žemdirbystės, žemėtvarkos, geodezijos, melioracijos ir statybos technikai. Mokykla, technikumas ir Aukštesnioji kultūrtechnikų mokykla veikė buvusiuose dvaro rūmuose iki 1945 m. Į mokyklą buvo priimami jaunuoliai, baigę 6 gimnazijos klases ir išlaikę stojamuosius egzaminus. Be egzaminų buvo priimami baigusieji gimnazijas. Mokslas buvo mokamas ir trukdavo 3-ejus metus. Buvo mokoma 26 teorinių dalykų ir praktikos darbų. Statybos skyriuje buvo dėstoma: mechanika, žemės darbai, medžiagų atsparumas, sodybos ir žemės ūkio pastatai, tiltai, sauskeliai, hidrotechnikos įtvarai. Nuo 1933 m. mokykloje pradėjo veikti Geodezijos skyrius. Mokykloje dėstytojais dirbo daug specialistų, baigusių universitetus užsienio valstybėse, kurie dirbo ir Kauno universiteto Technikos skyriuje. 

Profesorius Steponas Kolupaila, Kultųrtechnikos skyriaus vadovas, taikomosios hidrologijos ir spalvotos nuotraukos Lietuvoje pradininkas mokykloje vadovavo fotografijos meno būreliui. Su žmona Janina Kolupailiene statė operetes, ruošė spektaklius, koncertuoti važinėjo į tolimiausius Lietuvos kaimus. J. Kolupailienė vadovavo mokinių styginiam orkestrui. Mokyklos chorui vadovavo mokyklos įkūrėjas, būsimas profesorius Viktoras Ruokis, muzikalusis profesorius grojo keliais instrumentais. Mokytojas V. Ruokis vadovavo mokyklos futbolo komandai ir lengvosios atletikos vyrų ir moterų klubams. Mokytojai ir mokiniai buvo aktyvūs karinės ir kultūrinės šaulių sąjungos nariais bei „Šviesos“ draugijos nariais. Mokytojas V. Ruokis 1923 m. su mokiniais, kaip savanoriai, dalyvavo Klaipėdos vadavimo sukilime. Jo vadovaujami mokyklos choristai 1924 m. dalyvavo pirmoje Dainų šventėje Kaune. Iki šių dienų Dotnuvoje išlikęs mokytojų ir mokinių pasodintas gražus parkas su įrengta „Vilniau alėja“ ir „Vilniaus ąžuolynu“.

Mokytojai, dėstytojai rengė būsimuosius kultūrtechnikus ir matininkus, pasakodami apie mūsų senojo kaimo architektūrą, apie Lietuvos kaime tautinės tapatybės apraiškas, apie nykstantį kultūros paveldą, agitavo ir kvietė fotografuoti ar kitaip fiksuoti tautinės tapatybės ženklus: nykstančius pakelės ir senųjų sodybų kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, fiksuoti senąsias sodybas, piliakalnius. Taip pasiruošę, išvykę į paskyrimo vietas, jaunieji matininkai ir kultūrtechnikai, dirbdami Lietuvos kaimuose ir miesteliuose rinko senienas, užrašinėjo pasakojimus, dainas, atsiminimus, braižė brėžinius bei piešė eskizus ir daug fotografavo. Fotografijai atsivėrė plati galimybė, jau tada naujoms permainoms pakilus ir vis mažiau dėmesio skiriamai senajai Lietuvos tradicijai, fiksuoti kultūros paveldą – Lietuvos tautinės tapatybės apraiškas, senąsias lietuvių tradicijas. 

Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos foto kuopelė, įsikūrusi 1935 m. gruodžio 19 d., organizuodavo foto parodas ir konkursus. Parodų tikslas buvo sužadinti žemėtvarkos darbų specialistų norą geriau pažinti savo kraštą ir jo praeitį. Matininkų ir kultūrtechnikų foto kuopelė savo pirmąją parodą suorganizavo 1936 m. vasario 27 d. Vytauto Didžiojo muziejaus rūmuose, kuri veikė iki kovo 8 d. Parodoje dalyvavo 49 fotografai, pateikę virš 620 fotografijų. Pirmoje kultūrtechnikų foto parodoje dalyvavo ir Linkmenų apylinkėse 1935 m. dirbęs matininkas Bronius Radzevičius. Parodoje jo fotografija „Skamba dalgės“ pateko į geriausių dešimtuką.

Bronius Radzevičius gimė 1908 m. lapkričio 5 d. Santakos kaime, Raudonių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. 1927 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1928 m. įstojo į matininkų kursus. Baigęs matininkų kursus, nuo 1930 m. pradėjo dirbti Utenos apskrityje matininku. 1935 m. palei administracinę liniją Linkmenų miestelį skirstė vienkiemiais. Matininkas B. Radzevičius savo prisiminimuose rašė. „Domėjausi palinijo gyvenimu. Gyvendamas ir dirbdamas septynis mėnesius Linkmenyse, patyriau ir išgirdau tokių dalykų, kad tikrai reikia pasakyti, kad mes per mažai rašome, per mažai nušviečiame apie darbus ir persekiojimus Vilniaus krašte. Faktai yra tikri, realūs. Lenkai gi – maža kas, tuojau sufabrikuoja žinias ir kelia didžiausią triukšmą. Žinoma, mes ne lenkiško „unaro“ žmonės: mes faktų neiškraipome, žinių nefabrikuojame, tačiau turime netylėti, brolių skriaudas matydami“.

B. Radzevičiaus sudarytą Linkmenų miestelio išskirstymo į vienkiemius planą (Byla Nr. 889) Žemės tvarkymo departamento komisija (komisijos pirmininkas Bačelis, nariai: Niemčinavičius, Rimkus), gavę apygardos Žemės tvarkytojo padėjėjo Liako ir braižykloje projektą tikrinusio matininko Survilos išvadas, 1936 m. sausio 10 d. patvirtino. Komisija konstatavo, kad matininko Broniaus Radzevičiaus Linkmenų miestelio išskirstymo į vienkiemius planas sudarytas tiksliai. 

Išskirstymo vienkiemiais bendrame plane sudaryti 68 savininkų žemės planai ir numatyta: kelių taisymui ir kitiems darbams žvyro ir molio karjerų vietos, žydų bendruomenės kapams 0,42 ha, katalikų bendruomenės kapams 0,64 ha, prie Žiezdro ežero numatyta bendros girdyklos vieta, numatytas sklypas lietuviškos mokyklos statybai, bendrame žemės plote paliktas sklypas Linkmenų Šaulių sąjungos II-am būriui. Linkmenų Šaulių būrys aktyviai veikė ir išskirtame sklype greitai pradėjo statyti Šaulių sąjungos namus. Baigiantis lenkų okupacijai, Šaulių sąjungos ir kunigo Juozo Breivos iniciatyva, Šaulių namai buvo pastatyti. Tarybiniais laikais vietiniai koloborantai Šaulių namus nugriovė. Toje vietoje, kur stovėjo Šaulių namai, Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse buvo pastatytas parubežį saugojusiems pasienio policininkams paminklas „Atmintis“. 

Vyriausioji Žemės Tvarkymo Komisija 1936 m. rugpjūčio 10 d. Molėtų apylinkės teismo nutartį dėl Veronikos Žilėnienės prašymo patenkinimo. V. Žilėnienė kreipėsi į teismą, prašydama, kad sudaryto ir patvirtinto Linkmenų miestelio išskirstymo vienkiemiais plano žemės sklype Nr. 84, vietoje įrašytų sklypo savininkų Julijonos Kardelienės ir Kazio Tijunėlio, būtų įrašyta jos, Veronikos Žilėnienės pavardė, kadangi V. Žilėnienė Julijonos Kardelienės ir Kazio Tijunėlio nurodytą žemės sklypą iš jų pirko varžytinių būdu. Komisija nutarė: Utenos apygardos Žemės Tvarkymo komisijos 1936 m. balandžio 7 d. nutarimą pakeisti – sklypą Nr. 84 3,54 ha ploto projekte ir plano eksplikacijoje užrašyti Veronikos Žilėnienės vardu, išbraukiant iš projekto ir plano Julijoną Kardelienę ir Kazį Tijunelį. Sudarytas projektas kasacine tvarka apskustas nebuvo. Matininko Br. Radzevičiaus sudarytu Linkmenų miestelio išskirstymo vienkiemiais projektu žemės savininkai naudojosi iki Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai.

Matininkas B. Radzevičius darbe ir buityje nesiskyrė su fotoaparatu. Jis fiksavo_: žemėtvarkos ir melioracijos vyksmą Lietuvoje, fiksavo senąjį ir naują Lietuvos kaimą, senas sodybas, dvarus (etnografiją), lietuvių tipus, įvairenybės ir krašto vaizdus. Foto albume „1935 metais Linkmenų miestą beskirstant vienkiemiais“, kuris saugomas Švenčionių Nalšios muziejuje, matininkas B. Radzevičius patalpino arti 200 fotonuotraukų iš to meto gyvenimo Linkmenų apylinkėse ir kitur. Kaip atsirado albumas muziejuje. Fotonuotraukos sugrupuotos pagal temas: okupuoti Linkmenys, laisvasis Linkmenų priemiestis, žvilgsnis į pavergtus Linkmenis, nepasiduodu lenkams, pasienio sargai, skautė klajūnė, atėję iš lenkų pusės, pasienio knygnešys, giminių pasimatymas. Didžiąją albumo fotografijų dalį sudaro fotonuotraukos iš lenkų okupuoto parubežio šalia Linkmenų. Gausu fotografijų su žemės matavimo vaizdais. Albume daug vietos skirta Linkmenų ežerams, piliakalniams, linkmeniškiams, jų buičiai, darbams, papročiams, šventėms. Šilti ir nuoširdūs užrašai po linkmeniškių fotonuotraukomis: įžymūs linkmeniškiai, Linkmenų gražuolis, šaunus jaunikaitis, mano laiškanešys, ramusis Dudėnas, komendantas Vilutis, protestantas Misiūnas, supratingasis Valys, Justinas Alekna rūpinasi sūnumi Liudu.

Šiam unikaliam matininko B. Radzevičiaus palikimui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Jo sudaryti žemės planai nuosavybės atstatymui ir dabar turi vartotojišką vertę, o foto albumas „1935 metais Linkmenų miestą beskirstant vienkiemiais“ užmirštas. Iš gausių ir kokybiškų fotografijų gausos galima rengti parodas apie jau beveik šimtą metų siekiančią mūsų krašto praeitį, apie lenkų okupaciją, apie lietuvių siekį susigrąžinti Vilnių, apie lenkmečio knygnešius parubežyje, apie linkmeniškius ir jų buitį. 

Ir dar… labai svarbu. Gal bendromis jėgomis pavyks išaiškinti, kas gi tas garbingas Lietuvos pilietis, kuris neišmetė albumo, o perdavė artimiausiam muziejui. Gal po šios publikacijos su matininko B. Radzevičiaus prisiminimais apie matavimo darbus Linkmenų apylinkėse, atsilieps žmonės, žinantys apie šio albumo likimą ir jo atsiradimo muziejuje aplinkybes. Gerąjam, supratingąjam žmogui mes visi ir muziejininkai norime ištarti nuoširdų AČIŪ, kad matininko Broniaus Radzevičiaus vertingų fotonuotraukų gausa perduota saugoti ateities kartoms.

Pateikiu matininko Broniaus Radzevičiaus straipsnį „Kaip aš skirsčiau Linkmenių miestelį“, 1936 m. publikuotą žurnale „Žemėtvarka ir melioracija“ Nr. 4. (Kalba stilius netaisytas).

Kaip aš skirsčiau Linkmenų miestelį

Pereitą vasarą man teko ypatinga garbė skirstyti vienasėdžiais Linkmenių miestelį. Linkmenių ūkininkų žemė, ploto 594 ha, yra nepriklausomos Lietuvos teritorijoje, o sodybos, bažnyčia ir kokių 40 ha žemės plotas – lenkų okupuota. Iš 99 Linkmenių ūkininkų tiktai 5 sodybos yra Lietuvos pusėje, kurios sudaro laisvąjį Linkmenių priemiestį. Tai išsikišęs vienos gatvės galas. Už laisvų sodybų, kaip tik dviejų vieškelių kryžkelyje, riogso raudonai – baltai išdažyti vartai, lenkų sargybos būdelė, o prie jų nuolat budį lenkų kareiviai. – Tai lenkų vadinama „granica“, o mūsų akimis žiūrint – sulaužytos priesaikos gėdingas ženklas. 

Nuo vartų į dešinę ir kairę, maždaug kas 50 metrų, matyti įkastos didokos kartys, iš apačios truputį apmestos žeme. Tai vadinamos lenkų gairės, kurias jie dar ne taip seniai mėgdavo kelinėti mūsų pusėn, kad pasotinus savo neribotus apetitus.

Kokia Linkmenių praeitis, kaip kūrėsi miestelis, – neteko sužinoti. Reikia manyti, jog Linkmenys yra senas miestas bei sena parapija, nes, kaip pareiškė man Linkmenių klebonas, bažnytiniam archyve yra kažkoks 1517 m. dokumentas ar privilegija, kurie miesto senumą aiškiai įrodo. Vėlesnės datos dokumentuose, rodos, yra bažnytinio inventoriaus sąrašai, bažnytinės žemės ribų aprašymai, baudžiauninkų ir įvairių teismo sprendimų sąrašai. Visa tai įdomi istorinė medžiaga, bet labai gaila, kad nebuvo progos jos patyrinėti.

1872 metų Linkmenių miest. duotajame akte išvardyta: 19 ūkių nuo 20–40 ha, 15 plecininkų ir apie 20 žydų – „obivatelių“ šeimų su sodybiniais sklypais. Dabar iš 19 buvusių didelių ir savaimingų ūkių pasidarė net 84 atskiri ūkiai. Plecninkų paliko tiek pat. Žydų skaičius prieš karą buvo gerokai padidėjęs, nes Linkmenių tada būta didelio valsčiaus miesto. Linkmenys yra prie vieškelio, maždaug pusiaukelyje tarp Utenos ir okupuotojų Švenčionių. Seniau judėjimas tuo vieškeliu buvo didelis, tad miestelis turėjo progos augti ir plėstis. Jame buvo nemaža krautuvių, net septynios alinės, 3 restoranai, mokykla, paštas ir dar kitos įstaigos.

Dabar Linkmenys visai sumenkėjo. Judėjimas nutrūko, buvusių didžiulių turgų bei atlaidų nebėra, prekyba sustojo. Liko visame mieste tik 3 smulkutės krautuvės ir viena lenkiškos degtinės parduotuvė. Už tat ir žydeliai, sustojus bizniui, pardavinėja savo namus, daržus, ir vienas po kito apleidžia miestelį. Parapijos liko tik pusė. Ir tai mažesnioji ir neturtingesnioji jos dalis, o didžiosios ir turtingesnės „ūlyčios“, kaip antai: Kirdeikiai, Ginučiai, Mineiškiemis, Ripaičiai, Krivasalis ir kt., liko mūsų pusėje. Kada Linkmenyse klebonavo kun. J. Breiva, jis išrūpino leidimą iš Lietuvos esamos parapijos dalies ūkininkams sekmadieniais lankyti bažnyčią. Vėliau, kada kun. J. Breiva lenkų persekiojamas iš Linkmenų pabėgo, gretimame Kirdeikių kaime buvo pastatyta graži bažnyčia ir įkurta Kirdeikių parapija. Dabar Kirdeikiai virto miesteliu, turi 4 ar 5 krautuves, mokyklą ir pašto agentūrą.

Ūkiškas linkmeniečių gyvenimas yra be galo sunkus. Jei jau vaikas tarp dviejų auklių lieka be galvos, tai linkmeniečių gyvenimas dvejose valstybėse yra baisesnis. Ūkio darbams vykti į nepriklausomą Lietuvą „gerieji“ linkmeniečiai turi leidimus. Sakau „gerieji“, nes jei lenkai pastebėjo, kad kuris jiems nemalonus yra: ar tai druskos bandęs parsinešti, ar drąsiau pasisakęs lietuvis esąs, ar ką kitą, tokiam lenkai leidimų neduoda. Tada vargas tokiam. Koks gali būti ūkininko gyvenimas, jei lenkai neleidžia jį net prie savo žemės. O tokių nemaža. Jie dideliame skurde gyvena ir keikia savo likimą. Stačiai sunku žiūrėti į linkmeniečius, kai jie su dalgėmis, grėbliais, arklais bei kitais ūkio padagrais eina pro lenkų vartus. Tada aiškiai pastebi, kokį smurtą ir netvarką padarė lenkai savo klastinguoju žygiu, kada atskyrė žmogų nuo jo žemės.

Su leidimais galima per „granicą“ vaikščioti nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo. Vasarą saulė anksti teka, darbymetis pačiam įkaršty, – kiekvienam rūpi anksčiau atskubėti į savo lauką, suvežti laiku brangias gėrybes. Dažnai tekdavo matyti, kaip vasaros rytą linkmeniečių būrys stovi ties užrakintais vartais ir laukia … saulutė jau gerokai pakilusi, laisvosios dalies ūkininkai išsirikiavę jau seniai savo rėžiuose skamba dalgėmis, o okupuotieji, jų kelios dešimtys, dar ilgokai tripsi prie vartų, kol, pagaliau, sulaukia pramiegojusį lenką. Tada skubiai visi registruojasi, sako leidimų numerius, pavardes ir skuba prie savo rėželių. Saulutei leidžiantis žemyn, vėl reikia skubėti namo, nes lenkas užrakins vartus, ir tada vargas pasilikusiems. Nesvarbu, kad skubėjai krauti paskutinį vežimą, kad prakaituodamas norėjai baigti paskutinį pradalgį, – turi mesti viską ir grįžti, kad nepavėluotumei užsiregistruoti.

Eidamas iš anapus linkmeniškis lenkiškai pasako savo leidimo numerį, o lenkų sargybinis jį užrašo. Mūsų pusėj tą patį numerį linkmeniškis pasako jau lietuviškai. Kartais neužtenka numerį pasakyti, reikia dar ir patį leidimą parodyti. Ir jei tuo pačiu metu ateina daugiau žmonių, galima išgirsti tokią „dainą“ – Mūsų pusėje: – Ponuli, prašau „iškasavot“ šimtą dvidešimt penkis, o už poros žingsnių jau pasigirsta: – Proša iškasovac sto dvadesce penc.

Septyniolika.

Sedemnasce.

Du šimtai penkiolika.

Dviesce petnasce.

Linkmeniškių ganyklos – Pažieviškės – laisvojoj pusėj. Rytais per „granicą“ gyvuliai turi būti nustatytu laiku varomi. Tam tikslui kiekvieną rytą gyvuliai jau miestelyje sugrupuojami arba nuvaromi į specialų užtvarą, kur juos lenkai suskaito. Vakare, kada banda grįžta, vėl juos suskaito. Vargas, kai ganyklose užklysta karvė, ir piemenys to nepastebi. Linkmeniškis tą vakarą bus be pieno, o karvė visai nakčiai paliks Dievo valiai.

Lenkuos yra tabako monopolis, todėl tabokos laisvai auginti neleidžia. Daugumos linkmeniškių, kaip ir kitur, ar tai iš vargo juodo, ar tai iš pamėgimo, rūko. Žmonės neturtingi, pinigų stokoja, o dūmus užtraukti mėgsta. Tačiau parsinešti iš Lietuvos neleidžiama. Antai pas Vilučio užkurį rado kišenėj tabokos truputį – dviem „bankrutkoms“ susukti, vargšas turėjo sumokėti 100 zlotų pabaudos.

Iškėlė linkmenietės Tijūnėlytės bylą Mizeikiui, kad tas būk tai jų palikimą neteisėtai valdąs. Šis, Mizeikis, savo keliu aiškinasi, kad žemė jo, jis užvaldė ją ir valdo kaip tikras savininkas. Byla atsidūrė Lietuvos teisme. Mat, čia žemė, čia ir teismas bylą sprendžia. Atneša seniūnas glėbį šaukimų, o liudininkai linkmeniečiai gyvena lenkų „globoj“. Gaudininkai – kaimynai linkmeniečiai gyvena lenkų „globoj“. Gaudo seniūnas prie vartų liudininkus, įteikinėja jiem šaukimus. Vėliau važiuoja būrys linkmeniečių Saldutiškių teisman. Paragauna lietuviškos, nes kitaip tik lenkišką geria. Pasibara. Šalys bando taikytis. Visa tai atrodo jiems taip sava. Nors jie gyvena ten, už margų vartų, bet vis tik jų ryšiai čia. Visa tai matant, niekuomet negalima sutikti su lenkų keliamu „granicos“ pastovumu.

Nusibodo linkmeniečiams bastytis po siaurus žemės bryzelius, nusibodo dėl glėbelio šieno, pūro bulvių važinėtis keturių kilometrų galulaukėn, panoro ir jie pradėti daugiau individualiai ūkininkauti, turėti iš to daugiau naudos, pasisėti dobilų, turėti daugiau pieno. 1933 m. padavė jie Utenos Apygardos Žemės Tvarkytojui prašymą išskirstyti. Nuvažiavo vieton žemės tvarkytojas priruošti bylą, painformuoti ūkininkus apie skirstymą. Visi sutinka, nori vienkiemių. Staiga vienas, kitas kelia klausimą, o kaip bus su trobesiais, kaip gi bus, jei lenkai neleis išsikelti trobų iš miestelio. Suprantama, išvargusiems ir neturtingiems ūkininkams statyti naujas trobas sklypuose sunkus, beveik neįmanomas dalykas. Bet nori vienkiemių, vilioja nauja, geresnė būtis, naujas ūkininkavimo būdas, noras pasireikšti, bet, va, čia visi šitie sunkūs klausimai kelią užstoja. Kada reikėjo pasirašyti paruošiamąjį pareiškimą, sueiga pradėjo tirpti, ir iš apie 100 žmonių paliko vos 18 norinčių pasirašyti. Tas skaičius nesudarė įstatymu numatyto minimumo, ir priruošimą reikėjo nutraukti. Paabejojo linkmeniečiai, bijojo palikti sodybas lenkų pusėj, nebedrįso atsidurti dar didesniame skurde. Nutarė linkmeniečiai pirmiau gauti iš lenkų leidimą išsivežti nors kai kurias trobas, ir tik po to skirstytis. Visa šios sueigos nuotaika labai išsamiai nušviesta Utenos Apygardos Žemės Tvarkytojo p. Liutkevičiaus protokole. 1934 m. linkmeniečiai vėl padavė prašymą skirstytis. Dabar jau rimtai pasiryžo. – Nors lenkai ir neleis kelti trobesių, vis tiek bus geriau, – pamanė. Dabar tik dalelytė buvo norinčių skirstytis.

1935 m. pavasarį nuvykau į Linkmenis pradėti darbą. Ši byla many sukėlė labai didelį ir savotišką įdomumą. Tas faktas, kad ūkininkai gyvena lenkų pusėj, o jų žemė yra mūsų pusėj, kad teks gyventi prie pat administracinės linijos, teks kalbėti, bendrauti, dirbti su pavergtais lietuviais, sukėlė many savotišką jausmą, pakartosiu, – įdomumą.

Pirmon sueigon susirinko visi gyventojai. Sueigos vaizdas toks pat, kaip ir visų kitų mums, matininkams, žinomų sueigų.

Nenorintieji vienkiemių pamatę, kad jų viltys žūsta, ir vėl pradėjo varyti smarkią agitaciją prieš „kolonijas“. Informacijos dėlei teko apklausti kiekvieną atskirai, ar jis nori skirstytis ar ne. Nenorinčių viešai pasisakė 14. Čia Teresė Misiūnienė, drąsi, atkakli ir iškalbinga moterėlė, ir pradėjo: – O man, ponas, sklypų nereik. Aš našlė, šeimynos neturiu, kas man trobą statys, o lenkai gi neleidžia vežti trobų, – aš „nesaglasna“.

Jau pirmoj sueigoj pamačiau, kad sunku bus dirbti. Žmonėse aiškiai mačiau kažkokį nuomonių nepastovumą, svyravimą. Penkiolika metų būdami tarp dviejų valdžių, jie savotiškai priprato gerbti, bijoti ir klausyti kiekvieno. Būdami širdimi lietuviai, jie jaučiasi, kad čia jų tėvynė, čia juos supranta, čia laisvai gali atsikvėpti, čia jų žemė. Bet tenai, – tenai jie gyvena, lanko juos lenkų kareiviai, lenkų policininkai, lenkų mokytojai. Visur lenkas. O kas gi žino, kaip ilgai visa tai truks.

Vėliau šitas svyravimas, abejojimas, pranyko. Aš supratau juos, jie suprato mane, išsiaiškinom. Vėliau linkmeniečiai sueigose ir bendrame darbe parodė net gi tokį vieningumą, susiklausymą bei pasiryžimą, kad net miela juos stebėti.

Linkmenių mieto žemė piet. rytinėje dalyje gretima su administracijos linija. Prieš nustatydamas aplinkinę sieną su „granica“, paprašiau mūsų rajono viršininką p. Vl. Žilėną, kad jis išsirūpintų lenkų leidimą dirbti man administracinės linijos ribose. Lenkų kapitonas Svida žadėjo tuo reikalu susižinoti su Švenčionių starosta. Ir tikrai, po poros dienų pranešė, kad leidžiama man ne tik dirbti už administracinės linijos iki vieno kilometro, kiek siekia Linkmenių pagrobta žemė. Apie tokius perėjimus turėjau pranešinėti lenkų sargybai. Padaryta ypatinga malonė.

Jau tas faktas, kad aš galėsiu pereiti „granicą“, pabuvoti pagrobtoj žemėj, smagiai mane nuteikė.

Ištyrus padėtį, pasirodė, kad Linkmenų miesto pagrobtoji žemė, apie 40 ha, yra ne visų ūkininkų, bet atskirų savininkų grupių, vadinamų „Kunigiškiais“ ir „Mozūriškiais“. Tų grupių tik kai kurie ūkininkai turėjo žemės bendrame viso miesto poligone. Iš viso miesto ūkininkų žemės poligono pagrobta tik apie 1 ha. Įtraukti į tvarkomą plotą pagrobtą žemę, aišku, nebuvo galima, nors lenkai ir leido matuoti. Patys ūkininkai abejojo ir nežinojo, kokios galios turės tos žemės planai, ar jie galės įrodyti nuosavybės teises, ar lenkai pripažins tokius dokumentus. Be to, iš tos žemės pora ūkių buvo lenkų valdžios „globoj“ už palankų mokestį. Atsakymo ūkininkams į tuos klausimus suteikti negalėjau, todėl tos žemės tvarkymas atkrito. Bet labai nudžiugau, kad galima bus pamatuoti ir įtraukti į tvarkymą tą plotelį, apie 1 ha, kuris atkirstas iš bendro miesto poligono, nes galėsiu teisingai išaiškinti nuosavybės teise ir nereikės matuoti faktinio valdymo.

Taigi per policiją paskyriau lenkams 1935 m. gegužės 10 dienai, 8 val., ryto „Randez-vous“. Ligi vartų palydėjo mane mūsų policininkas. Už vartų laukia mane būrys linkmeniečių ūkininkų ir lenkų kareiviai. Prisistato lenkų vyr. puskarininkis (pliotonovas) Satlava. Pasakiau, kad noriu pažiūrėti Linkmenų mieto žemę, vadinamą „Kunigiškiai“ ir „Mozūriškiai“. Širdyj tik kniečia, šilta, pats jaučiuosi kaip per egzaminus, nors aiškiai žinau, kad tų „Kunigiškių“ nematuosiu. Tačiau noras pabuvoti pagrobtame krašte nustelbė viską ir širdyj paslėpiau tiesą. Vaikštom po pagrobtą žemę, klausinėju, dairausi, o man asistuoja lenkų puskarininkis. Susikalbam per vertėjus – Linkmenų miesto įgaliotinius. Grįždamas namo, paprašiau leidimo nuvykti į miestelį. Nurodžiau, kad noriu pažiūrėti ūkininkų „plecių“. Lenkui mano klausimas buvo neaiškus. Paklausė įgaliotinius, ar man tikrai reik, o tie tai patvirtino. Man smagu, įdomu, nepaprasta, o širdyj tik kniečia… vaikštom po miestelį. Labai norėjau užeiti lietuvių skaityklon, paštan, bet pamaniau, kad turėsiu progos dar atsilankyti, todėl, nenorėdamas per daug įsipykti, nuo šio sumanymo atsisakiau.

Miestelis apleistas, krautuvių iškabos nešvarios, kas parašyta – neperskaitysi. Prie namų baltos lentelės su pavardėmis. Pavardės iškraipytos: Eidukas paverstas Hayduku, Tijūnėlis – Cyjuneliu, Alekna – Alekno ir pan. Puošniausias miestelio namas – neseniai pastatyta gaisrinė. Su ypatingu pasididžiavimu lenkas man ją rodė, aiškino. Tai jų buvimo padaras. Sugrįžau prisigėręs įspūdžių. Ta diena man buvo istorinė.

Už poros dienų nustatėm aplinkinę sieną greta su administracijos linija. Vargo didelio nebuvo. Stulpelius statė, pagal faktinį valdymą ir lenkų gaires. Lenkams sutinkant ir dalyvaujant, apstačiau stulpeliais su Vytim ir tą pagrobtą plotelį, apie 1 ha. Formaliai apmatavau iš įtraukiau į tvarkomąjį plotą.

Buvau dar kartą bandęs nueiti miestelin, bet lenkai daugiau jau nebeleido. 

Toliau matavimas ėjo paprasta tvarka. Sunkumų turėjau su įgaliotiniais. Laisvojoj pusėj jų buvo du, o pagrobtojoj – keturi. Mūsų pusės įgaliotiniai turėjo mano įsakymus perduoti aniems, o tie jau turėjo veikti, siųsti darbininkus, duoti arklius, gaminti stulpelius. Reikia džiaugtis, kad nepaprastai punktualiai rinkdavosi darbininkai darban, o ūkininkai sueigon. Tai vis įgaliotinių nuopelnai, o ypač Vlado Bileišio, vadinamu Šaltonu, kuris savo energija, sumanumu, drąsa ir teisingumu pralenkdavo visus kitus miestelio ūkininkus. 

Žemę rūšiavo visi ūkininkai. Malonu buvo žiūrėti, kaip netoli 100 žmonių tai užkopia ant kalno, tai nusmunka pakalnėn. Matininko „dūšiai“ tikras džiaugsmas, kai visa sklandžiai eina.

Projektą sudarinėjau visą mėnesį. Privargau, bet nemažiau privargo ir ūkininkai. Kiti net sublogo. Aišku, jiems tai buvo didelis gyvenimo įvykis, juk ėmė sklypus visam gyvenimui. Visi gavo po vieną sklypą. Sudarant projektą, ypač didelės reikšmės turėjo miestelio artumas. Čia ir žemė geresnė, ir trobos gali likti miestely, ir bažnyčia netoli. O į kitus sklypus, aišku, jau reikės kelti trobas. Negi kasdien varysi karvę 4 km vienan galan, 4 km kitan, o kur dar sklypo darbas, priežiūra. O čia vis tas neaiškus klausimas, ar lenkai leis iškelti nors dalį trobų. Jei neleis, naujų pasistatyti neįstengsi, tai: – Vieryk man, ponuli, bus dar sunkiau, kaip kad buvo, – pareikšdavo ne vienas. Aš juos raminau, sakydamas, kad mūsų vyriausybė suteiks jiems pagalbą miško medžiaga.

Toj vietoj, kur žemė pereina už „granicos“, sklypą paimti kandidatų buvo daug. Kokiais sumetimais – jiems žinoti. Visus nuvaržė Vincas Kardelis. Kiti ir juokėsi iš jo: – Matai, ištrems lietuviai, jis už poros žingsnių persikelia ir gyvena pas lenkus, o ištrems lenkai – jis pereina pas mus.

Didesnė bėda buvo su bendromis ganyklomis. Nelaimingos tos „danos“ nurodo, kad visi plecininkai turi teises kartu su ūkininkais ganyti bendrose ganyklose, vadinamoms „Pažieviškės“. Bet kaip pasirodė, tie plecininkai nuo neatmenamų laikų niekad neganė tame plote, o miestiečiai ganyklas buvo pasidalinę rėžiais. Plecininkai įrodinėjo, kad jie turi teisių į ganyklas, nes „danos“ tai rodo, o miestiečiai piestu stoja, savo dainą traukia. Viena bėda, ne bėda. Išlindo ir žydai „obivateliai“. Jie išrinko delegaciją, gavo iš lenkų leidimą ir atkiūtino pas mane taip pat su savo reikalavimais. Girdi, ir jie turi gauti ganyklų, nes ir jie geraisiais laikais prieš karą turėjo ožkų. Plecininkai susiblokavo su žydais. Kilo baisus riksmas. Jau, rodos, aš neblogą gerklę turiu, bet numalšinti įsikarščiavusių pusių negalėjau. Moterys pradėjo sprukti iš grįčios, o kitos ėmė cypt ir lipt ant pečiaus. Įsimalė, pagaliau, į sąjūdį Šaltonas, subliovė, kad net lempa palubėj sužvangėjo, iškėlė abu kumščiu ir suriko: – Ša, o jei ne, tai va, šitą šitiem, o šitą šitiem. Guiga dar manė priešintis, bet, pamatęs Šaltono „argumentus“, pasistaipė, pasistaipstė ir nutilo. Atslūgo. Po to nuotaika pasidarė maloni, švelni, kaip po perkūnijos. Pasikalbėjom gražiai, o viena ir kita pusė prižadėjo per savaitę pristatyti „tikrus“ dokumentus. Vieni nuskubo į Vilnių po archyvus knistis, o kiti Utenon ar Kaunan, bet po savaitės nieko naujo nepateikė. Po ilgų derybų ir mano tarpininkavimų miestiečiai nusileido ir tai 15-kai plecininkų davė ganyklų tiek, kiek jiems priklausė, t. y., apie 3 ha. Žydai, kadangi „danose“ nebuvo pažymėta, kad ganyklose jų ožkos turi teisę ganytis, buvo atstatyti. Visi su tuo sutiko, nurimo ir kliūčių darbui daugiau nebebuvo.

Staiga ponai lenkai nei iš šio, nei iš to susigalvojo, kad negerai sustatyti matavimo stulpeliai administracinėje linijoje. Per pasienio policiją pareikalavo, kad išraučiau juos. To nepadariau. O kam gi rauti, jei juos stačiau lenkams žinant ir matant. Taip sau prieteliškai, papirosus rūkydami, anekdotus pasakodami, su lenku drauge dalyvavom prie statymo, jis pasakė, kad „dobže“, o dabar, už penkių mėnesių, žiūrėk, imk ir trauk. Ir dar skubink, nes jei ne, tai jie patys išrausią. Kitą dieną apsiginklavau… fotoaparatu ir nuo aušrelės ėmiau laukti, kaip čia lenkai raus stulpelius, kad aš galėčiau objektyvu juos „pašaudyt“. Tikrai, žiūriu, 5 ginkluoti kareiviai, pilnoj amunicijoj, su karo kastuvais kasa. Širdis pasruvo krauju. Pamaniau: „Ką tu čia, lenke, dirbi, nei čia gimei, nei čia augai, nei kalbėti lietuviškai moki, nei čia tavo žemė, o per klastą ir kraują atsigrūdęs drįsti šeimininkauti, prispaudei savo sunkia letena žmones – lietuvius; ne gana, kad suvaržei laisvę, varai lietuvių kalbą iš bažnyčios, mokyklos, bet dar drįsti trukdyti jiems kultūriškai gyventi, verti stulpelius, kuriuos čia pats leidai sustatyti“. Turėjau nusiraminti. Ne vieta ir ne laikas kitaip reaguoti. Pasispaudęs po pažastim foto aparatą, priėjau prie lenkų ir paklausiau, kam jie stulpus verčia. – Įsakymą gavom, – atsakė. – jei įsakyta, nieko nepadarysi, raukit, bet ar neteks atstatyti, – pamaniau. Pradėjau su lenkais juokauti. Jie man „špilką“ paleidžia, aš jiems. Su manim visą laiką buvo mūsų pasienio policijos sargybos viršininkas p. Būda.

Kalba netaisyta.

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo