Ignalinos rajono savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų kultūrinė premija šiemet skirta Mielagėnų parapijos klebonui Marijonui Savickui už sakralinio paveldo puoselėjimą, išskirtinę socialinę ir kultūrinę veiklą. Premija iškilmingai įteikta kovo 11-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ta proga Ignalinos rajono kultūros centre vyko šventinis renginys, koncertavo Valstybinis choras ,,Vilnius“. Prieš koncertą savivaldybės meras Justas Rasikas ir mero pavaduotojas Juozas Rokas klebonui įteikė apdovanojimą, dėkojo už prasmingus darbus savo kraštui ir šviesaus gyvenimo pavyzdį. Garbų kraštietį sveikino Seimo narys Gintautas Kindurys, šilčiausius žodžius mylimam klebonui išsakė Ceikinių, Mielagėnų, Didžiasalio bendruomenių nariai, seniūnai Adas Trakymas, Saulius Zabolevičius, Mielagėnų Pal. J. Matulaičio parapinių senelių globos namų direktorė Milda Dikmonienė. M. Savickas dėkojo už tokį įvertinimą, bet sakė nesijaučiąs kažką ypatingo nuveikęs, nes tiesiog darė tai, ką ir privalo daryti klebonas – rūpintis ir ūkiu ir dvasiniais dalykais. Save juokaudamas palygino su ekrane matomu diktoriumi. O kiek žmonių lieka už kadro, todėl ir šį apdovanojimą norėtų skirti visiems mieliems parapijiečiams, pagalbininkams, dažnai nematomiems, bet svarbius darbus darantiems. ,,Tai visų bendras nuopelnas“,– sakė klebonas ir kvietė džiaugtis laisve, branginti savo kalbą ir kultūrą.
1977 m. M. Savickas baigė Kauno kunigų seminariją ir Kauno arkikatedroje bazilikoje įšventintas kunigu. Po mėnesio jis aukojo šv. Mišias gimtosios Traupio parapijos bažnyčioje, jos šventoriuje ta proga slapčia pastatytas A. Savicko sukurtas koplytstulpis. Nuo 1977 m. M. Savickas buvo skiriamas Švenčionių, Naujosios Vilnios, vėliau Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Už atvirus pasisakymus apie bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje, jaunas kunigas išsiųstas į mažą nuošalią Smalvų (Zarasų r.) parapiją. Ten paliko gražų pėdsaką: suremontavo seną medinę bažnytėlę, pristatė dviejų aukštų atvirą prieangį su dvišlaičiu stogu, atstatė fasadą su kolonomis.
Galima drąsiai sakyti, kad Mielagėnų miesteliui ir visam kraštui pasisekė, kai Marijonas Savickas prieš keturis dešimtmečius čia buvo paskirtas klebonauti. Didžios asmenybės nešama šviesa ir grožio kūrimas tapo jaučiami, regimi ir vertinami ne tik vietinių, bet ir svečių. Klebonas puikiai sutvarkė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, restauravo Vinco Smakausko ir kitų dailininkų paveikslus, skulptūras, vargonus, išpuošė, skoningai apželdino aplinką, prisidėjo prie Mielagėnų miestelio gražinimo. Iš pagrindų suremontuota ir klebonija, šventoriuje įrengta nauja varpinė, joje apgyvendintas didysis bažnyčios varpas ,,Šv. Jonas Krikštytojas“, kuriuo dvasininkas paskambina sutikdamas ir išlydėdamas svečius.
Klebono bažnyčioje vedamos ekskursijos ir įdomūs pasakojimai prilygsta gero gido ir menotyrininko įžvalgoms. Mielagėnų bažnyčia dar vadinama mažesne Vilniaus katedros kopija. Daugybė paveikslų, estetiškų detalių, šviesos ir jaukumo kalba apie gerą šeimininko skonį. Miestelis gali didžiuotis ir aktyvia bendruomene, klebono įkurtais ir gražiai sutvarkytais parapiniais senelių globos namais, istorinėmis atminimo vietomis ir visa išpuoselėta aplinka. Baltieji senelių namai įrengti apleistame buvusio vaikų darželio pastate, kuris gautas kaip kompensacija už nacionalizuotus bažnyčios statinius. Daug padėjo rėmėjai iš Vokietijos Klopenburgo miesto, paramą skyrė ir savivaldybė.
Marijonas Savickas rūpinasi ir Ceikinių parapija. Miestelyje įrengė varpinę, sutvarkė žuvusiųjų už laisvę pagerbimo vietą, o parapijai skirta salė tiesiog sušvito. Kunigo pastangomis suremontuota ir senoji Paringio bažnytėlė, sutvarkytas jos šventorius, kur galima pasisemti stebuklingo šaltinio vandens. 2016 m. sudegus medinei Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiai, nekreipdamas dėmesio į Vilniaus arkivyskupijos nepritarimą, kuo skubiausiai organizavo jos atstatymo darbus. Visi parapijiečiai persiėmė klebono entuziazmu ir įvyko tikras stebuklas – per dvejus metus maldos namai buvo atstatyti. Turbūt mačiusieji niekada nepamirš to vaizdo, kaip klebonas gulėsi ant degėsių krūvos ir meldėsi, o būrys žmonių tuomet braukė ašaras… Dabar bažnyčia dar gražesnė ir puošnesnė. Visais metų laikais čia sustoja, užsuka pravažiuojantieji, visi nori pasigrožėti iš pelenų prisikėlusia puošniąja bažnytėle ir atnaujinta varpine. Klebonas ir bažnyčios atstatymo nuopelnų sau neprisiima, jis sako buvęs tik darbų koordinatorius ir elgęsis taip, kaip ir turi elgtis šeimininkas: ,,Kai sudega namas, tuomet šeimos galva ką daro – stato naują. Taip ir aš. Dirbo ir stengėsi daugybė žmonių. Jie buvo tie tylieji didvyriai. Visa parapija. Vienas be žmonių nieko nenuveiksi…“.
Už indėlį ugdant moralinį, dvasinį ir tautinį Ignalinos rajono bendruomenės sąmoningumą, ilgametę veiklą socialinės paramos ir labdaros, aplinkos tvarkymo, kultūros ir meno puoselėjimo srityse M. Savickui 2005 m. suteiktas Ignalinos rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. 2008 m. jis yra tapęs konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nominacijos „Išradingas kaimo aplinkos gražintojas“ laureatu, 2015 m. apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Tačiau visų šių apdovanojimų dvasininkas nesureikšmina. Turbūt daug vertingiau, kaip jį vertina paprasti žmonės, ką su juo bendraujantys širdimi pajunta, ką kalba jo žvilgsnis, nuoširdi šypsena – iš šio žmogaus sklinda toks ramumas, gerumas, šiluma ir meilė viskam, kas gyva: žmogui, gyvūnui, augalėliui. Kaip jis maloniai atsiliepia kaimuose aplankomus ar globos namuose gyvenančius senelius, kuriems yra sukūręs jaukią grožio ir šviesos oazę, išpuoštą meno kūriniais. Kiekvienam senoliui suranda laiko, pasako gerą žodį ir labai mėgsta pajuokauti. „Senatvė gali būti graži ir senų žmonių veidai man yra labai gražūs…“,– sako klebonas.
Šio visomis prasmėmis didelio žmogaus gerumą ypač jaučia ir aplink jį nuolat besisukinėjantys, visur sekiojantys, išvažiuojantį išlydintys ir sugrįžtantį pasitinkantys ištikimiausi draugai – šuneliai. Jie netgi į bažnyčią nepasikuklina užeiti, tačiau elgiasi čia labai kultūringai, lyg suprasdami, kad šeimininkui nepatiks jokios jų išdaigos. Kas gi šunis į bažnyčią įsileistų? O Mielagėnuose jie ir per Mišias šalia klebono. O kaip kitaip?
M. Savickas pelnytai vadinamas paribio kultūros sargu. Jis aktyviai dalyvauja ir bendruomenės gyvenime. Mielagėnų bažnyčioje saugoma miestelio vėliava su herbu. Klebonas visada mielai laukiamas renginiuose, jis ir toliau gražina miestelį, gaivina senuosius pastatus. Kunigas džiaugiasi, kad parapijos žmonės religingi. Net aštuonis kunigus išaugino šis kraštas. Anykštėnai didžiuodamiesi M. Savicką laiko savo kraštiečiu. Šioje poetiškoje žemėje, Levaniškių kaime, jis gimė 1950 m. Negalėdamas iškart įstoti į Kauno kunigų seminariją, dirbo miško kirtėju, laiškanešiu, atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje… Na, o šiandien savo mylimuose Mielagėnuose dvasininkas keliauja penktuoju savo žemiškosios tarnystės dešimtmečiu.
Autorės nuotr.
1 komentaras
Kodėl nėra komentarų, nejau visi tokie dievobaimingi, kaip inkvizicijos laikais..
Miko ir Kipro Petrauskų kultūrinė premija, už sakralinio paveldo puoselėjimą, išskirtinę socialinę ir kultūrinę veiklą.
Senelių namai, gerai, galima suprasti, tai apie socialinę veiklą. Tai svarbu, tik kur čia išskirtinumas?
sudegė dveji maldos namai su vertybėmis, tai koks čia sakralinio paveldo puoselėjimas?
Kokią išskirtinę kultūrinę veiklą propagavo, puoselėjo, ar dar ką darė ta linkme?
Gal čia vokalinis ansamblis bažnyčioj su vargonais, bet tai daug kur ir dar aukštesnio lygio.
O gal šuniukai bažnyčioj ir daug gėlyčių aplink? Taip gražu, bet tai prie daugelio Ignaliniečių namų galima pamatyti.
Nieko nesuprantu, vieną kartą paaiškinkite… ir vieną kartą atsimerkite, prieš aklai liaupsindami.
netrinkite prašau, gal kas paaiškins kur čia esmė?
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!