Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje antrasis Lietuvos gimtadienis paminėtas pratęsiant virtualią  kelionę po Lietuvą, pradėtą prieš Vasario 16-tąją su „Čiulbutės“ sutartinėmis. Šį kartą po šalį keliauta gilinantis į tarmių grožį ir ypač pabrėžiant savojo, Tverečiaus krašto ypatingumą.

Kaip viskas vyko? 5–IVg klasių mokiniai ir mokytojai susibūrė į bendrą pamoką aktų salėje, kurią parengė gimnazijos lituanistės, o vedė mokytoja Nijolė Keraitienė. Kiekvienas mokinys gavo darbo lapą, kurį turėjo užpildyti stebėdamas pateiktį apie Lietuvos tarmes, jų skirstymą. Ypač buvo gilinamasi į tverečėnų patarmę, kurioje iki išlaikyta gausiai senovinių formų, retų žodžių. Žinoma, jau nedaug mokinių gali kalbėti tarmiškai, juolab kad turime daug rusakalbių, tačiau gyvenimas šiame krašte įpareigoja saugoti jo savastį. Tad prisiminę mokslininkus E. Frenkelį, J. Otrembskį, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išsamiai tyrinėjusius tverečėnų tarmės ypatumus, pagerbėme ir kraštietį kalbininką Aleksandrą Dundulį, taip pat detaliai aprašiusį savo krašto tarmę. 

O paskui pereita prie tarminių žodžių atpažinimo. Juk gal tik tverečėnai valgo cilcienį, naudoja ubašlaitę, žino, kas yra dzienykas, dapai, su pasimėgavimu kerta brazdzinius blynus, gali svečiams atnešti voro, eina apseinėc ir laidzyc karvių.  Kai bendrom jėgom išvertėme į bendrinę kalbą šiuos ir dar daugiau žodžių, pradėjome keliauti po kitas tarmes ieškodami atitikmenų. Su suvalkiečių tarme mums padėjo susidoroti  didžiasalietė Eugenija Stepšienė. Mūsų bacviniai Suvalkijoje pavirto kamblukais, o sriuba iš jų – barščiais. Kai mes suveinam paalasyc, tai suvalkiečiai sueina parokavot, dzūkai suaina pabajyc, o žemaičiai, pasak istorijos mokytojos, tikros žemaitės Danguolės Mikulėnienės, iš viso nemėgsta šnekų varinėti. Užtat bulves, kurias mes laikom pirkaitėj, suvalkiečiai neša į kiaunorę, dzūkai sklepan,  o žemaičiai į kamarą. Vietoj mūsų cilcienio dzūkai valgo bulbinę košę, suvalkiečiai bulvinę, kaip ir bendrinėj kalboj, o žemaičiai smagiai sau kerta kiunkę. Be to, jų tarmėje mūsų brazdziniai blynai pavirsta plinca, mūsų pelavynos – žiuogspėru. O jei apsilankysite Suvalkijoje, gali tekti išmokti barščius ant mašinos išvirti! Tik su dapais bėda – nė vienam krašte jų nėra. Tiesa, mes nekalbėjome apie Mažąją Lietuvą – ten tikrai būtume radę atitikmenį.

Taigi šitaip pakeliavę padarėme išvadą, kad ir mūsų nedidelėje Lietuvoje ne visada galėtume susikalbėti, bet  nutarėme, kad tarmės reikalingos, nes jos labai praturtina bendrinę kalbą. O tada grįžome į savo gimtinę ir žiūrėjome septintokės Jurgitos Pauliukėnaitės filmuką „Mano gimtasis kraštas“, rengtą respublikiniam konkursui  „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“. Jame pasakojama apie gražiausias mūsų krašto vietas. Žiūrėdami mokiniai atsakinėjo į darbo lapuose pateiktus klausimus, sužinojo daug įdomybių.

Paskutinė pamokos dalis buvo skirta pasidžiaugti gimnazijos mokiniais, kurie praėjusiais mokslo metais dalyvavo respublikiniuose kalbos, literatūros, krašto pažinimo konkursuose.  Juk kurdami ir dalindamiesi savo kūriniais su kitais augame dvasia, tobulėjame, kalba ir gimtojo krašto pažinimas mus vienija. Tad gimnazijos padėkos už laiką, atiduotą prasmingam ryčiausio Lietuvos pakraščio garsinimui, rengiant darbus respublikiniams konkursams, įteiktos gausiam gimnazistų būriui. Auksiniais diplomais apdovanoti Jurgita Pauliukėnaitė (8 respublikiniai konkursai), Algirdas Pauliukėnas – 6, Edvinas Velička – 4, Dominika Bezrodnaja – 3, Kamilė Filipavičiūtė – 3.

Sidabrinius diplomus pelnė Julius Martinėnas, Viktorija Činčikaitė, Ieva Mikulėnaitė. Jie dalyvavo  dviejuose  respublikiniuose  konkursuose.

Bronziniais diplomais pagerbti mokiniai, rengę darbus vienam respublikiniam konkursui. Tai Danielė Cvek, Mantas Tekorius, Nojus Matieša, Andrej Gluchariov, Silvestras Pilipenko, Ugnė Bikulčiūtė, Vilija Talejūnaitė ir Gintarė Baliukevičiūtė.

Įteikdama mokiniams padėkas, direktoriaus pavaduotoja Jūratė Sereičikienė taikliai pastebėjo, kad Lietuva – tai  ne tik abstraktus žodis.  Kokie būsime mes visi, tokia bus ir Lietuva. Tikime, kad visiems susitelkus pavyks ir toliau sėkmingai saugoti ryčiausio Lietuvos pakraščio tapatybę.