Kasmet vasario 24 d. ornitologai mini vieversio sugrįžimą į gimtinę. O Pamario regione neretai jis sugrįžta savaite anksčiau, šiemet grįžo net vasario 19 d. Kovo 10 d. jau minėjome 40-ties paukščių rūšių sugrįžimą, nors realiai tądien turėjome apie -19 laipsnių šalčio, sniego, kaip geromis kadaise žiemomis, ir pūgų. Taip klimatas pas mus šiltėja… 

Iš vieversinių šeimos Lietuvoje registruotos 6 rūšys: trumpapirštis ir pilkasis vieversiai (jie tik po kartą stebėti), raguotasis vieversys užskrenda pas mus iš šiaurės  regionų, o peri tik dirvinis, kuoduotasis vieversys ir ligutė. Suprantama, pats žinomiausias yra dirvinis vieversys. Kai buvo renkamas Lietuvos nacionalinis paukštis, pirmenybę teikiau varnėnui, pempei ir dirviniam vieversiui. Baltojo gandro nesirinkau, nes vaikystėje keletą kartų teko stebėti, kaip pievoje gandrai medžioja smulkius sparnuočius, ko gero, tai buvo kiauliukės, pievinio kalviuko ar dirvinio vieversio jaunikliai. 

Dirvinį vieversį prisimenu kaip vieną iš įdomesnių augintinių, kurį teko laikyti. Gorbačiovo perestroikos metais, nuomojant keletą hektarų žemės, vienas hektaras buvo apsodintas bulvėmis. Akėjant bulves lauke, užtikau perintį vieversį ir nesitikėdamas, kad pavyks išsaugoti lizdą, padariau naują duobutę ir perkėliau kiaušinėlius į jau praakėtą vietą. Po kuriuo laiko, atėjus laikui vagoti bulves, vėl teko perkelti dėtį į naują vietą, o dar po kuriuo laiko radau laimingai išperintus 4 paūgėjusius jauniklius. Nusprendžiau, kad vieną jauniklį paimsiu į gyvąjį kampelį, turėjau biologų būrelį mokykloje. Buvo apgyvendintas gana dideliame voljere su kitais paukščiais. Buvo įdomu stebėti, kaip jau suaugęs paukštis čirena, palypėjęs ant medinės kaladėlės arba sulėtintai kyla į viršų ir nutūpia ant kartelės, nors paprastai dirviniai vieversiai gamtoje taip nesielgia, tik ligutės tupia į medžius. Tai mane labai nustebino, kad vieversys nemetė lizdo, net kelis kartus perkėlus jį į kitą vietą, ir laimingai išsiperėjo jauniklius. 

Šiais laikais jiems labai sumažėjo perėjimo vietų, nes dirbami laukai užsėti rapsais, kukurūzais. Ten sparnuočiams vietos nebėra, o pievos, ganyklos irgi nušienaujamos, nuganomos, neprisideda, kad jie galėtų saugiai perėti ir auginti jauniklius. Taigi, su vieversiu gana liūdna situacija, jei taip jų mažės, gali ir Raudonojoje knygoje atsidurti. Bet užtat fantastiškai didėja gervių populiacija, kuri per kelis dešimtmečius išaugo šimtą kartų – iki 100 tūkst. 

Mes turime, kaip reta, lyginant su kitomis šalimis, daug paukščių paminėjimui skirtų kalendorinių datų, kurios, suprantama, realiai nesutampa su atskridimo, išskridimo datomis. Be minėtų datų, kovo 4 d. –kovarnių, kovo 19 d. – pempės, kovo 25 d. – gandro, gegužės 1d. – gegutės ir t. t. Ko gero, šiandien kovo 14 d., jei orai sušils iki 10 laipsnių, turėtume išgirsti dangaus mėlynėje praskrendančius vieversius, žinoma, be jų įprastinės giesmės – čirenimo. O kitiems sparnuočiams, kurie masiškai pasirodys savo gimtinėje, reikia suskubti iškelti inkilus.