,,Gyvenime ne vieną kartą esu patekusi į situaciją, kai sunkią akimirką pasipasakojau draugams, kaip sakoma ,,išliejau dūšią“ ir labai nusivyliau… Tad ar verta būti atviram?“

Iš skaitytojos laiško

Regina MAJAUSKIENĖ

Psichologė

Kaip dažnai mes sau leidžiame būti atviriems, kaip dažnai trokštame išgirsti atviras kito žmogaus mintis ? Kaip mes jaučiamės, kai kalbame atvirai, beveik nieko neslėpdami netgi patys nuo savęs? Ar gera klausytis atvirų kitų pokalbių, minčių, pasakojimų?

Tai nelengva tema, skatinanti pasverti savo pačių atvirumo laipsnį. Kas gi yra tas atvirumas? Atvirumas – tai gebėjimas be filtro, be cenzūros priimti save ir kitus. Tai poreikis, būtinas kuriant tikrą, nuoširdų kontaktą su kitu asmeniu. Mes puikiai žinome, kad gerų santykių pagrindas – buvimas atviru, taipogi mes norime, kad ir kiti su mumis būtų atviri. Jokiu būdu, tai ne būtina sąlyga, o poreikis.

Kyla klausimas: ką mums duoda atvirumas? Atvirumas sukuria vidinės ramybės, tvirtumo jausmą, skatina kūrybiškumą, suteikia didesnį pasitikėjimą savimi, drąsos atvirai priimti tiek viduje, tiek aplinkoje vykstančius procesus. Atvirumas atveria kelius į tikrus ryšius su žmonėmis.

Tačiau neretai atvirumas mus gąsdina. Kas stabdo mus nuo atviro kontakto kūrimo? Dažnai tenka išgirsti, kad būti atviru neapsimoka, nes dėl atvirumo mes galime daug ko netekti. Nuo atviro kontakto kūrimo pirmiausia mus stabdo nesaugumo jausmas („o jei kiti apie tai sužinos“), bijome likti nesuprasti („ne taip supras ir pasmerks“), baisu pačiam save pamatyti apsinuoginusį. 

Kyla klausimas, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp uždarumo ir atvirumo, kaip žinoti, kada patylėti, o kada sakyti visą tiesą? Būtina žinoti, kiek, kada ir su kuo galime būti atviri. Paprastai kiekvienas žmogus asmeniniame gyvenime sau nusistato atvirumo ribas. Visada prieš pirmąjį žingsnį atsivėrimo link gerai pagalvokite, ką tai duos jūsų santykiams ir apskritai – ar kitas žmogus yra pasiruošęs išgirsti jūsų vidines problemas, ar pasižymi reikiamomis savybėmis ir ar nori išgirsti tai, ką jums taip knieti papasakoti? Nepamirškite, kad kitas žmogus nėra jūsų vidinio pasaulio atspindys, jis – žmogus su savo charakteriu, su savitu požiūriu į pasaulį. 

Ir čia kyla dar vienas klausimas: kiek mums būti atviriems su kitais? Pirmiausia pagalvokite, ko jūs siekiate atvirumu? Nusimesti akmenį nuo širdies, nusiimti atsakomybę už savo veiksmus ar ja pasidalinti su kitais. Visada bandykite nuspėti, kaip į tai reaguos kitas žmogus.

Atvirumas nėra konstanta. Jis keičiasi priklausomai nuo mūsų santykių stadijos. Tad visada atsižvelkite į tai, kokie dabartiniu metu yra jūsų santykiai. Kad jūs pradėtumėte atidarinėti duris į savo sielą, žmogus privalo įgyti bent mažiausią jūsų pasitikėjimą. Kai santykiai įgauna statusą, jūs turite bendravimo patirties, tada galite spręsti, ar verta atsiverti. Atvirumo ribos plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo besivystančių santykių tarp žmonių. Neverta pamiršti, kad santykiams reikalingas ne tik atvirumas, bet ir diplomatija.

Kitas svarbus aspektas – būti atviru su savimi. Tai reiškia pripažinti, kad tau vis dar sunku priimti tam tikras tiesas, žmones, patirtis, kad baudi save už nesėkmes. Net ir pripažinti padarius klaidą, reikia stiprybės bei atvirumo su savimi. Svarbiausia – išgirsti save. Sukurti sau saugią, atvirą aplinką, kur galima būti savimi su pačiu savimi.