Na štai, metus galėsime pailsėti. Paskui – vėl rinkimai, ir taip be galo. Bet, žiūriu, žmonės jau priprato, politikai plėšosi, o žmonės dirba savo darbą. Gaila, žinoma, kad kartais pernelyg įkyriai už skverno tampomi esame, bet tokia jau ta demokratija.

Vis dėlto įdomu buvo, ar ne, kai ar ne mėnesį, įsijungęs radiją ar net televiziją, galėjai išgirsti, kad čia transliuojami kandidatų į merus debatai. Taigi Ignalinoje kiekvienas rūpinosi, kad Skuode ar kur kitame pakraštyje meru būtų išrinktas teisingas kandidatas. Nesąmonė, pasakyčiau, bet, girdi, tokia tvarka, reikia leisti kandidatams pasisakyti. Na. jūs leidote kandidatams pasisakyti, mes leidome sau jų nesiklausyti.

Lietuvoje, jeigu pamiršime merų rinkimus, didžiausios diskusijos vyko dėl to, kiek turėtų kainuoti paprikos, kad lietuviai galėtų jas įpirkti. Tiesa, ir dėl merų, ir dėl paprikų buvo diskutuojama viename lygmenyje: vadinamojoje respublikinėje vadinamoje žiniasklaidoje (neapsirikau, tikrai du kartus turi būti „vadinamojoje“). Ne taip jau blogai gyvename, turime ir merų, ir paprikų. 

O mūsų tėvai apie paprikas, ko gero, ne visi buvo girdėję, ir nieko, gyveno. Kaip dabar sakoma: arė žemę, gimdė vaikus. To įrodymas – tai, kad mes esame. Tai gal apie paprikas tegul „respublikinė“ žiniasklaida šneka.

Politikai šiomis dienomis ypač daug skundėsi, kad iš jų tyčiojamasi. Pas mus jau taip susiklostė: jeigu debilą pavadini debilu, tai patyčios. Nepatiko koks nors pasakymas – patyčių tonas. O čia dar Seime humoristas apsilankė. Na, jis taip save vadina, nes bando juokauti, o kai juokauja – keikiasi. Taip, rašė kažkoks politologas, geriau išreiškia save.

Šito humoristo viešnagė Seime atskleidė tai, apie ką paprastai nenorime kalbėti: apie humoro lygį Lietuvoje apskritai (ir apie kultūros lygį, bet čia jau neišsemiama tema). Absoliuti dauguma humoristų pasižymi tuo, kad tai, ką jie sako, visai nejuokinga. Juokinga būna tik, kai jie šneka apie antrą galą. Tada visi, kurie, tarp mūsų šnekant, tokių su tuo galu susijusių problemų turi, juokiasi: ne mes vieni tokie.

Kai tas humoristas buvo išprašytas iš Seimo be teisės sugrįžti, kai kas ėmė aiškinti, kad jo išsakytos mintys buvo teisingos, tik pateiktos jos buvo ne ta forma. Kitaip tariant, turinys neatitiko formos, todėl ir kilo visos bėdos bei nesusipratimai. Bet turinys, girdi, tikrai buvo neblogas, tik jo nenorėta suprasti.

O ko norėti iš humoristo, jeigu ir politikų neretai neįmanoma suprasti, ir ne todėl, kad turinys neatitinka formos, o todėl, kad jų kalbose turinio visai nebūna? Arba jis būna taip giliai paslėptas, kad politikų kalbos atrodo labai protingos, nes paprastam (ir ne tik) mirtingajam nesuprantamos. Arba, ko neretai politikams norisi, suprantamos ne taip.

Jeigu humoristai savo juokeliuose remiasi antru galu (kažkaip ne taip parašiau, bet gal suprasite), tai politikai savo rimtose kalbose neretai remiasi gandais. Štai toks Saulius Skvernelis, tarsi buvęs valstietis, o dar anksčiau – patys žinote, kas, apkaltino valdžią, kad slapta nuo tautos, tai yra, nuo Sauliaus, rengia mokesčių reformą, ir dar neskuba jos pasiūlyti Seimui, nes Seimas gali nespėti priimti tos mokesčių reformos, kuri esanti labai reikalinga.

Kalbos apie slaptumą yra skirtos tokiems pat debilams, kaip – nesakysiu kas, nes kai tos reformos projektas bus, tai jį svarstys Seimas, ir net S. Skvernelis galės pasisakyti, jeigu jis apie mokesčius supranta. Nors šiaip apie mokesčius supranta visi, nors referendumui jokioje šalyje jokia mokesčių reforma nebuvo pasiūlyta, nes aišku, kad absoliuti dauguma nubalsuotų prieš bet kokius mokesčius.

Nukrypstant į nelabai tolimą praeitį: gal prisimenate, kaip Vilniuje jaunieji liberalai tempdavo iki kažkurio valdžios pastato, ar tai iki Seimo, ar iki Vyriausybės, akmenį su užrašu „Mokesčiai“. Girdi, štai ir išaušo ta diena, kai žmogus nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau. Dabar nebetempia, gal todėl, kad ir patys Seime sėdi, ir partija iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma. O gal į protą atėjo, susigaudė, kas yra kas? 

Ar gali taip būti? Klausimas visai tarp kitko.

Grįžtant prie S. Skvernelio, įdomesnis yra jo susirūpinimas, kad ši valdžia spėtų mokesčių reformą priimti, kol dar valdžioje. Rodos, pats neseniai valdžioje buvo, galėjo pasirūpinti, kad mokesčiai būtų padidinti. Taip, mokesčių reforma – tai jų didinimas. Ir dabar S. Skvernelis galėtų valdžios neskubinti dėl tos reformos, tada jo „demokratai“ į savo rinkimų programą galėtų įsirašyti: didinsime mokesčius. 

Štai taip tiesiai: išrenkate mus – mes didiname mokesčius. 

Įsivaizduojate, kaip tada visi už S. Skvernelio partiją balsuotų – turėtų tada jis Seime absoliučią daugumą, pats Seimo pirmininku taptų, ir jo partija nubalsuotų už tokius mokesčius, kokių valstybei reikia, o ne tokius, kokie įvedami, dairantis į rinkėjų nuomonę: taigi neišrinks..

O jūs sakote: humoristas, į Seimą atėjęs, ne ta forma pašnekėjo. O gal jis norėjo iš politikų pasimokyti, kaip reikia apie vieną kalbėti, o kitą galvoje turėti? Kaip šiuo atveju: tarsi susirūpinimas valstybės gerove – greitesniu mokesčių reformos priėmimu, o iš tikrųjų – susirūpinimas, kaip pačiam visą partiją į valdžią atsivesti.

Ne veltui sakoma: demokratija „ant Lietuvos“ bus, kai į valdžią ateis S. Skvernelio „demokratai“. Toks tat humoras, ir ne tik Seime.

ELTA nuotr.