Pasidžiaugėme savaitėlę gražiais pavasariškais orais ir vėl kuriam laikui gamta velkasi žiemišką rūbą. Visi gerai prisimename, kaip sinoptikai iškilmingai raportavo, kad žiema baigėsi. „Sodyboje“ kovo 21 d. rašiau: jei kovo antroje pusėje nors kelioms dienoms plūstelės šiluma 15 ir daugiau laipsnių, didelė tikimybė, kad žiema vėl sugrįš. Nereikia būti nei sinoptiku, nei meteorologu – jeigu kovą, itin antroje jo pusėje, ilgiau užsilaiko šiluma, galima drąsiai prognozuoti (beveik šimtu procentu), kad žiema kuriam laikui grįš. Taigi, atėjusi staigi šiluma visą gyvąją gamtą ir gyvybę prikėlė iš žiemos įmygio, sugrįžo daug sparnuočių rūšių iš žiemaviečių, pražydo snieguolės, žibuoklės. Sureagavo į pavasariškus orus ir ropliai, varlės. Ši kartą plačiau apie varliagyvius. 

Iš visų stuburinių gyvūnų bene labiausiai daugelio žmonių yra nemėgstami varliagyviai tiek estetiniu, tiek ūkiniu požiūriu. O be reikalo. Iš maždaug 8500 rūšių varliagyvių (amfibijų), 3500 rūšių gresia spartus išnykimas būtent šios klasės gyvūnams. Varliagyviai atsirado Devono  periode maždaug prieš 370 milijonų metų iš riešapelekių žuvų. Dydis įvairuoja nuo 7,7 mm (mažiausias pasaulyje stuburinis gyvūnas) – 2012 m. rasta varlytė Papua-Naujoje Gvinėjoje – ir iki beveik 2 m ilgio milžiniškos kinų salamandros. Suprantama, daugiausia varliagyvių rūšių gyvena šiltuose, drėgnuos žemės regionuose. 

Didelės tiesioginės naudos iš varliagyvių, lyginant su kitais stuburiniais gyvūnais, kaip ir neturime. Kai kurios indėnų gentys Amazonijoje varlių nuodais (kurare) sutepti strėlių antgalius, kai medžioja smulkius gyvūnus. O kitų žemynų gyventojams varliena yra delikatesas. Kamerūno ir Pusiaujo Gvinėjos džiunglėse gyvenantiems čiabuviams sumedžioti vieną didžiausių pasaulyje varlių galijotą (3,5 kg) – didžiulė šventė. Š. Amerikoje pagal licencijas medžiojamos varlės jaučiai (0,6 kg). Jos jau tapo invaziniu gyvūnu kituose žemės kampeliuose. Azijiečiai jas augina specialiai ir itin jos mėgstamos kinų virtuvėje. O iš Lotynų Amerikos į Australiją patekusi rupūžė Aga (1 kg) kovai su cukranendrių vabalu, taip išplito, kad tapo didžiuliu pavojumi kitiems gyvūnams. Na, o iš europiečių bene labiausiai mėgsta ne tik sraiges, bet ir varlieną (kojų šlauneles) – prancūzai. Pačioje Prancūzijoje didžiųjų kūdrinių varlių populiacija labai sumažėjusi, jos praktiškai nebemedžiojamos. Daugiausia varlių šlaunelių importuojama iš Indonezijos. Ten jau gresia trijų varlių rūšių išnykimas. 

Kadaise, dar studijų laikais, keliaujant po Ignalinos apylinkes su merginų grupe ir man pasakojant apie sutiktus ir pastebėtus gyvūnus, teko ir apie Lietuvoje sutinkamas varlių rūšis papasakoti. Užsiminus, kad kai kurios rūšys valgomos, buvau merginų priverstas  pademonstruoti, kad jos yra išties valgomos. Jei prancūzai jas valgo, nejaugi lietuvių burnos prastesnės? Teko nudirti porai varlių odas (ko gero tai buvo pievinės varlės, o ne didžiosios kūdrinės, kurias taip mėgsta prancūzai savo tėvynėje ir kurias beveik išnaikino) ir kojų šlauneles, sukūrus lauželį ant Vilkakalnio, šalia medinio tramplyno, iškepti, persmeigus krūmo šakele. Atsimenu, jos tapo labai baltos, o skonio nebeprisimenu. Gurmanai teigia, kad skonis kaip vištienos, ko gero, toks ir buvo. Suprantama ne visos merginos paragavo, bet kelios ,,provokatorės“ be didelio entuziazmo prisivertė paragauti. Beje, man tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai teko ragauti varlių mėsytės. Jeigu kada teks nukeliauti į Pietryčių Azijos šalis, būtinai užsisakysiu varlių šlaunelių patiekalą. 

Mūsų šalyje aptinkama tik 13 rūšių varliagyvių, iš kurių 5 įrašytos į Raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, paprastoji medvarlė, raudonpilvė kūmutė, nendrinė ir žalioji rupūžės. Studijų laikais dėstytojas R. Kazlauskas per paskaitas ragino mus, studentus, ir per televiziją ieškoti Lietuvoje, daugiau pietinėje dalyje, balinių vėžlių ir medvarlių, nes šių gyvūnų čia yra pats šiaurinis išplitimo arealas, kur jie gali išgyventi. Mane labai nustebino labai spartūs raudonpilvės kūmutės  nykimo tempai. Kadaise beveik prie kiekvienos balutės jų buvo galima užtikti, gal tiksliau, girdėti jų skleidžiamą balsą, panašų į gegutės kukavimą. 

Šiaip varlės yra daug nusipelnę  biologijos ir medicinos mokslui, o pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda vis daugiau egzotinių gyvūnų mylėtojų, kurie laiko įvairias varliagyvių rūšis, išsiskiriančias savo grožiu. Varliagyviai, galima drąsiai teigti, yra švarios aplinkos indikatoriai, jei jie nyksta, reiškia mūsų supančioje aplinkoje darosi kažkas negero. Neverta šlykštėtis varlėmis–amfibijomis. Vairuojant, dažnai jas masiškai sutiksi ant kelio dangos (greitai prasidės toks metas), ypač tuomet, kai varlės ruošiasi neršti. Reikėtų stengtis, kad jos nepakliūtų po ratais,  tegul laimingai nukeliauja iki vandens telkinių.

Kauno zoologijos sodo ir Vikipedijos nuotr.