Jeigu merų rinkimai jau beveik užmiršti, tai ką bekalbėti apie rajonų tarybų rinkimus? Apie juos apskritai nedaug buvo kalbama. Merų rinkimai – taip, čia žurnaliūgoms buvo kuo pasidžiaugti, nes daugiausia išrinktų merų – socialdemokratai. 

Kairiųjų pergalė merų rinkimuose buvo laukta ir maloni vadinamajai respublikinei žiniasklaidai. Rašinių apie naujus (ar senus naujus) merus antraštės kalbėjo pačios už save ir priminė nusikaltėlių žargoną. Tokie pasakymai, kaip „parklupdė“, „skėlė antausį“, „palaužė“, „patyrė katastrofą“ iš pradžių pasirodė reportažuose ir rašiniuose apie sportą, bet neišrankiems, ne tik kalbos atžvilgiu, žurnaliūgoms taip patiko, kad persikraustė ir į politiką,

Galima pasakyti: neiškentė žurnaliūgos, atsiskleidė, kam tarnauja, kai su pasimėgavimu rašė apie dešiniųjų pralaimėjimą. Nors ir taip buvo aišku, kas valdo „respublikinę“ žiniasklaidą, kas ją kadaise privatizavo.

Vienų pergalės ir kitų pralaimėjimo merų rinkimuose priežastys liko beveik nenagrinėtos. Nors kai kurios jų – tiesiog paviršiuje. Na, sakysim, Kauno mero rinkimai. Čia nelaimėjo nei socialdemokratai, nei konservatoriai, pirmųjų kandidatas surinko 2,04, antrųjų – 9,61 proc. balsų. Apie socdemų kandidatą Darių Razmislevičių nekalbėsiu, galima sakyti, nieko apie jį nesu girdėjęs, bet nuo konservatorių į Kauno merus pretendavo dainininkas Vytautas Juozapaitis. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – tiesiog toks partijos požiūris į tai, kas turėtų valdyti antrą pagal dydį Lietuvos miestą. Po to ar verta dar ieškoti konservatorių pralaimėjimo merų rinkimuose priežasčių?

Tarybų narių rinkimai – čia jau kitas reikalas. Jeigu dešinieji pasiguosdami gali aiškinti, kad vien Vilnius, kuriame meru išrinktas konservatorius, atsveria pusę likusios Lietuvos merų, tai tarybų narių rinkimų rezultatai geriau atspindi rinkėjų nuotaikas būsimų Seimo rinkimų išvakarėse. 

Tai, kad konservatoriai ir socialdemokratai šiuose rinkimuose surinko, galima sakyti, po lygiai rinkėjų balsų, greičiausiai reiškia dešiniųjų pralaimėjimą ir kairiųjų pergalę, nes dešinieji – tai faktiškai vieni konservatoriai, nes liberalus dešiniaisiais vadinti galima tik su nemažomis išlygomis, o kairieji – tai ir socdemai, ir „valstiečiai“, ir visokių skvernelių bei pinskų partijos, ir tos, kurios už „laisvę ir teisingumą“. Ir nereikia niekam guostis, kad taip būtų, „jeigu rinkimai vyktų ateinantį savaitgalį“. 

O pasiaiškinimų, kodėl taip vyksta, visų pirma, kodėl nuo dešiniųjų nusisuko „kaimas“, kuris ir anksčiau, beje, su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai, kaip sako mano kaimynas, „buvo galima vogti“, toli ieškoti nereikia. Pirma priežastis atėjusi į galvą, nors gal ne pirma pagal svarbą – konservatorių sugulimas su „laisvės“ partija. Mat kaimo rinkėjui nei kanapės rūpi, nei laisvė žinomos pakraipos piliečiams, kurių kaime kažkodėl nėra, o jeigu kokia višta pradeda giedoti – gaidžiu apsimesti, tai tuojau pat patenka į puodą. Beje, vištų kaime irgi nedaug liko, bet čia jau kitas dalykas. 

Suprantama, konservatoriams reikėjo koalicijos. Bet gal buvo galima apsieiti be tokios partijos, kuriai tik kanapės ir antras galas rūpi? Neatsirado tokios ar nebuvo ieškota?

Antra priežastis, mano giliu įsitikinimu, tai kaimo (turint omenyje visą Lietuvą, išskyrus didžiuosius miestus) konservatorių parsidavėliškumas. Negavę – tradiciškai – rajono taryboje pakankamai mandatų, jie susideda su ta partija, kuri pasiūlo jiems kokį nors postą, arba tiesiog pažada neišmesti iš darbo šiltoje vietoje. Įsitikinimai mainais į postą. Nors tų įsitikinimų gal nė nebūta.

O ta partija, su kuria susideda dešinieji konservatoriai, tai dažniausiai kairieji socialdemokratai. Tad jeigu žmogus nenori balsuoti už buvusius komunistus, tai jis nebalsuos ir už konservatorius, nes šie po rinkimų, daugumai tai jau aišku, susidės su kairiaisiais.

Taip, žinoma, konservatoriai, eidami obuoliauti su socialdemokratais, aiškina, kad jie nori dirbti rajonui, todėl eis dirbti su tais, kurie kadaise „dirbo Lietuvai“. Ir jau nepaaiškinsi tokiems, kad dalinantis bendra lova reikėtų dalintis ir atsakomybe. Kad buvimas opozicijoje nereiškia priešinimosi geriems darbams, o susidėjimas su valdančiaisiais reiškia pritarimą viskam, ko reikia valdžiai, šiuo atveju kokio nors rajono. 

Tad štai: Vilniaus socialdemokratų taryba nepriėmė iš konservatorių gauto kvietimo pradėti derybas dėl koalicijos. Sprendimas priimtas „vadovaujantis ideologiniais skirtumais:“ tarp socdemų ir miestą valdančių dešiniųjų. 

Bet jeigu kur nors rajoną valdo socdemai, ir daugumai jiems reikia konservatorių balsų, ideologiniai skirtumai dingsta. Tada galima pagalvoti ir apie vedybas iš išskaičiavimo, ir tiesiog apie partnerystę.

Purvinas dalykas ta politika. Bent jau kartais.

K. Pabijuto pieš.