Skip to content

Gyvenimas be dainų, kaip paukštis be sparnų

Sigita TELYČĖNAITĖ

Laikas verčia gyvenimo puslapius, kartos keičia kartas, o tradicijos įgauna kitokią prasmę. Nyksta buities darbai, kuriais buvo užpildyta mūsų senelių kasdienybė. Didžiosios savaitės išvakarėse daugeliui vyresnės kartos žmonių į širdį pasibeldžia tylūs sentimentai, žadinantys tolimų prisiminimų aidą. Juose išskaidrėja praeitis ir grįžta nepamainoma, anuometinė, jau dingusi dienose tikruma.

„Dabar žmonės visko pilni. Kasdieną valgome kaip per šventes, todėl nublanksta Velykų stalo grožis ir aromatas. Bet svarbiausia – šeimos susitikimas, artimųjų bendravimo šiluma, be kurio visa kita netenka prasmės“, – sako Ceikiniuose jau daugiau nei ketvertą dešimtmečių gyvenanti Janina TUSKENIENĖ. Visame krašte gerai žinoma dainininkė, aktyvi saviveiklininkė, giesmininkė dalinasi su skaitytojais prabėgusios vakystės ir jaunystės akimirkų nuotrupomis.

„Gimiau ir augau Vėlionių kaime. Buvome šešios seserys. Visos nuo mažumės mokėmės ir dirbome visus buities ir ūkio darbus. Mums priklausė viščiukų, žąsiukų ganymas, toks nuobodus plunksnų plėšymas, be kurio neapseidavo rudenio vakarai. Tekdavo pagelbėti mamai prie audimo staklių, ypač, kai ausdavo rinktines paklotes. Gyvenome vienkiemyje, prie miško, todėl visos uogos, grybai buvo mūsų rankomis surinkti, o miškas išgrėbstytas, švarus. Tais laikais niekas nenueidavo veltui – visus susemtus spyglius, lapus nešdavome pakratams į tvartą.

Gerai prisimenu, kaip būdama penkerių ar šešerių metų palikau vienus žąsiukus ir nukeliavau pas toliau gyvenusią kaimynę, pažiūrėti jai dovanotos lėlės. Pati lėlių nebuvau mačiusi…  Užtrukau. O vanagas tuomet padarė nuostolių! Bobutė kažkaip sugebėjo apsaugoti mane nuo tėvų bausmės.

Maža labai mėgdavau atsisėsti ant kalnelio ir svajoti, stebėdama Vėlio ežero bangavimą. Paaugusi girdėjau pasakojimą, padavimą, kad kažkada, labai seniai, vietoj to ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjo bažnyčia. Vieną kartą pro tą bažnyčią ėjo moteris. Ji, beeidama į kalną, labai pavargo ir pasakė, kad šis kalnas prasmegtų į žemę. Vos tik ji tai ištarė, toje vietoje tuoj atsirado ežeras. O sekmadieniais, dvyliktą valandą, aplinkiniai gyventojai girdėdavo ežero gilumoj skambinant varpais. 

Per Gavėnią visa šeima griežtai pasninkaudavome. Tėvai Marijona ir Stanislovas Rakšteliai tikintys, pamaldūs, todėl, vos sulaukusios dešimties metų amžiaus, buvome privestos prie Pirmosios Komunijos. Pirmomis Didžiosios savaitės dienomis prieš Velykas, būtinai plaudavome, šluodavome, tvarkydavome visus namus ir kiemą. Didysis penktadienis, šeštadienis, Šv. Velykų diena ir antra Velykų diena – skirtos Dievui, todėl visi keliaudavome į bažnyčią Daugėliškyje ir dalyvaudavome šv. Mišiose. Velykų rytą, grįžus iš ankstyvosios (šv.Mišių), tėvas, nuo pernykščio derliaus išsaugotas rugių varpas surišdavo į šluotelę ir švęstu vandeniu pašlakstydavo mus visus, namus, paruoštą stalą, o tada sėsdavome pusryčiauti. Visam gyvenimui atmintyje išliko mamos pečiuje kepti pyragai su varške – labai skanūs, tokie, kokių pačiai pakartoti, jau rodos, ir nepavyks. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais, paskui ridendavome, tikrindavome, kieno tvirtesnis. Viskas liko praeityje. 

Iš tėvų namų iškeliavau anksti, 15-os metų, baigiau Buivydiškių žemės ūkio technikumą, įgijau zootechniko specialybę, kurios ateityje beveik neprireikė, buvo kiti darbai, daugelį metų dirbau pardavėja. Dar vaikystėje svajojau groti akordeonu, bet nebuvo tam sąlygų. Technikume atsirado galimybė išmokti, nes akordeoną su savimi buvo atsivežusi bendrakursė iš Kaišiadorių. Dažniau paimdama instrumentą į rankas, pramokau groti mylimas melodijas. Tėvas buvo giesmininkas, dainininkas… Gal iš jo paveldėjau meilę dainai, muzikai. Dainuoju visais metų laikais, dalyvauju visose miestelio šventėse, giedu laidotuvėse. Muzikalūs jau užauginti 3 vaikai ir 4 anūkai, auga proanūkis. Švenčių namuose, jubiliejų, net negalėčiau suprasti be dainų, be akordeono, be gyvos muzikos akordų. Šventė tikra, kuomet susirinkę visi, dainuojame širdimi. Daug gyvenimo dešimtmečių su vyru Jonu, anykštėnu, prabėgo Ceikiniuose. Daug vandens nutekėjo“, – pasakoja Janina Tuskenienė.

Pašnekovė juokauja, kad vos pradėjus gyventi Ceikiniuose, dainavo moterų vokaliniame ansamblyje, vėliau tapo folkloro ansambio „Bobutės kuperkas“ pasakotoja, dabar dainuoja ir groja ansamblyje „Serbenta“, o gal vėliau dar pavyktų tapti kokio nors ansamblio šokėja?..

Dvasinės šviesos ir visuomeninio aktyvumo iš Janinos galėtų mokytis ne vienas jaunosios kartos atstovas. Būdama „Bobutės kuperko“ pasakotoja, 2019 m. Druskininkuose iš 33 dalyvių tapo respublikinio pasakorių konkurso „Žodis žodį gena“ laureate, pagrindinio prizo savininke. Janina gerai mena, kaip po minėto tarmiško pasirodymo sulaukė pagyrų iš Žemaitijos atstovų. „Labai gražiai pasakojote, bet nieko nesupratome“, – juokėsi vyrai.

Kiek daug per tuos metus Janinos važinėta, koncertuota, bendrauta. Ir dabar nuolatos paima akordeoną ir rankas, prisimena melodijas, mokosi naujų dainų. 

O  žvelgdama į tolimos vaikystės dienas, Janina sako esanti labiau panaši į tėvą – giesmininką, darbštų, rūpestingą, pergyvenantį dėl visų ir visa. Mama atmintyje išliko santūri, atsidavusi šeimai, besisukanti buities rūpesčiuose. 

Janinos spintoje kruopščiai saugomos mamos austos rinktinės paklodės ir kažin ką būtų galima atiduoti už stebuklingą sugrįžimą į tas akimirkas, kada mama buvo šalia.

„Šeima sudaro viso gyvenimo pagrindą. Šventės – tai artimųjų suėjimas, nuoširdus bendravimas, pabuvimas šalia. Tai – gaivaus pavasario vėjo gūsis, su širdžių šiluma, meile ir daina. Ir labai svarbu, kad baigtųsi karas“, – sako ceikiniškė Janina Tuskenienė, visiems skaitytojams linkėdama tradiciškos Didžiosios savaitės ir gražaus Šv. Velykų ryto.

Autorė dėkoja už dialogą.

T. Semionovos nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here