Ši pavasario PRISIKĖLIMO šventė arba Šv. Velykos kažkam bus kitokios. Galbūt tai būsite būtent Jūs, dabar skaitąs šias eilutes. Juk kada nors žmogaus širdyje gali prasidėti pokyčiai jau vien todėl, kad jis turi visas galimybes pradėti keistis. Priskėlimas tikrai gali įvykti be dešimčių margučių ir 42 patiekalų ant stalo, be didingo visos šeimos pasirodymo bažnyčioje ir be galybės vadinamosios atributikos, kuri turėtų suteikti nuotaikos. Taip jau yra, kad visuomenė išmokyta ne širdimi spinduliuoti meilę ir džiaugsmą aplinkai, o išoriniais žaisliukais bandyti išsiprovokuoti sau pakilią nuotaiką. Kviečiu Jus į kelionę po tamsius ir skaudžius medikės gyvenimo etapus, galiausiai padėjusius jai prisikelti ir be žaisliukų mėgautis gyvenimu.

Moteris, išdrįsusi viešai papasakoti savo skaudžius išgyvenimus ir sudėtingą kelią link prisikėlimo – ilgametę darbo patirtį turinti slaugytoja Aušra DAGIENĖ. Ji – uteniškė, ten sukūrusi šeimą, užauginusi vaikus, daugiau nei du dešimtmečius dirbusi Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, o šiandien – Ignalinos greitosios medikė (skubios medicinos pagalbos slaugos specialistė). 

Aušra nusprendė garsiai pakalbėti apie nepatogius dalykus dar ir dėl to, kad, jos manymu, medikai iš tikrųjų yra toji visuomenės grupė, kuriai nemažiau nei kitiems sunku, bet jie tarsi neturį teisės pavargti, liūdėti, nusiminti, suklysti. Kai medikas perdega nuo nuolatinio buvimo kenčiančiųjų ir laukiančiųjų jo pagalbos ir dėmesio apsuptyje, jis pasmerkiamas ir nurašomas pirmiausiai. Taip atsitiko, pasak Aušros, ir jai pačiai. 

„Aš gal pradėsiu pasakoti iš labai toli, kad jūs suprastumėte viską. 1996 m. su keliomis moterimis pradėjau dirbti Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Buvo pati pradžia. Viską darėme nuo nulio tuščiame pastate, net vinis iš namų nešėmės, patys kalėme, kūrėme elementarias sąlygas darbui. Tą ligoninę po gabalėlį lipdėme visas kolektyvas. Tikrai nebuvo lengva, nes dviejų aukštų pastate, tada 58 ligonių priežiūra rūpinosi pačios slaugytojos, be sanitaryčių pagalbos. Darbas paromis. Mirus žmogui, viską susitvarkydavome pačios, nusinešdavome ir laiptais žemyn kūnus. Neleis meluoti niekas – ligoninėse yra keista tendencija: labai ilgą laiką gali nemirti ligoniai, bet numirus vienam, tą pačią parą, kaip mes sakome, išsiveda ir dar 4–5 žmones. Nežinau, ar galima tai paaiškinti moksliškai. 

Per kelis dešimtmečius keitėsi ir personalas, ir patys ligoninės vadovai. Mes sugyvenome tikrai draugiškai, laikėme surėmę pečius, drauge ir piknikus organizuodavomės. Žinoma, daugelį slėgė darbo užmokesčiai, kurie atrodė apverktini. Tada suorganizavau moteris, surašėme raštą ir nuėjome pas merą prašydami padidinti darbo užmokesčius. Net ir pačios nustebome, kad buvo labai ženkliai padidinti atlygiai. Regis, viskas tik geryn.

2006 m. tuometinė vadovė pasikvietė vyr. slaugytoja dirbti moterį, kuri jau po dviejų mėnesių pati tapo direktore. Niekas nesuprato, kaip tai įvyko, bet į šiuos klausimus galėtų atsakyti dabar jau, matyt, reikia sakyti buvęs meras Alvydas Katinas. Būtent tada, kai atėjo nauja vadovė (nenoriu minėti tos moters pavardės – nes ne apie ją pasakoju, o apie save), tarsi kažkas apsivertė. Mes tapome nebe kolektyvu, o paslaugų teikėjais-robotais: bendravimas tik rašant raštus, nurodymai – raštu, o štai pastabos ir užgauliojimai išrėžiamos medikams ir prie darbuotojų, ir prie pacientų. Mes matėme pokyčius, kurie buvo tik parodomieji: projektiniai keltuvai, įvairi įranga, kuri realybėje netinkama naudojimui, bet komisijoms demonstruojama, ligoninė 72 vietų, o žmonių gulėdavo ir 120 vienu metu, dėl ko darbo krūviai neatitiko realaus apmokėjimo ir pan. Kitaip tariant, staiga ligoninė, kurią mes patys kūrėme, ir kuri buvo tarsi kiti namai, buvo iš mūsų „paimta“. Įsivyravo nepasitikėjimas, nerimas, dingo draugiškumas, paslaugumas. Natūralu, kad tai ėmė kelti nepasitenkinimą, norėjosi lyg priešintis, kovoti, bet kiekvienas bandymas – lyg galva į sieną. Aš apie kitas darbuotojas ir jų išgyvenimus nepasakosiu, nes neturiu teisės, toliau kalbėsiu tik apie save. 

Paprastai žmogui, kurio namuose tvyro harmonija, kur yra palaikymas, užuovėja ir jaukumas, daug lengviau išgyventi pokyčius ir nesusipratimus darbe. Mano atveju buvo atvirkščiai. Aš darbe turėdavau užuovėją, pagerėdavo nuotaika, užsimiršdavau. Darbas su pacientais mane gelbėdavo nuo manęs pačios. Iki kol neatėjo moteris, kurios kūne, nors ir iš visų pusių apstatytame kryžiais, sėdėjo nelabasis. 

O štai namuose išgyvenau kitą pragarą – mano dabar jau buvęs vyras išgėrinėdavo. Ir tas jo gėrimas mane gniuždė. Taip, aš ėjau iškėlus galvą dirbtinai šypsodamasi, o dūšia staugė. Reikėjo auginti vaikus, reikėjo visuomenėje gražiai atrodyti. Vyras dėl gėrimo buvo praradęs kelis darbus, lakstydavau, bet surasdavau kitus, išleisdavau į darbą sutvarkytą, apžiūrėtą… kad tik žmonės apie jį blogai negalvotų. Bėgimas paskui visuomenės normas, paskui tai, ką žmonės pasakys, mane vertė nepasitikėti savimi ir abejoti savo norais. Tris kartus bandžiau palikti savo vyrą, bet vis sugrįždavau ir tik ketvirtą kartą sugebėjau išeiti kaip stoviu ir palikti tą etapą praeičiai. Niekam nebuvo svarbu, kaip aš jaučiausi, ką aš išgyvendavau per vyro gėrimus, priekaištus, pretenzijas, vėliau net prasidėjusius smurto epizodus. Mane pasmerkė ir nuo manęs nusigręžė net mano tėvai ir vaikai (jie jau suaugę ir gyveno savarankiškai). Taip skaudėjo, kad nuo skausmo stingo ir kūnas, ir mintys, net nesupratu, ar aš gyva, ar jau numirus. Gelbėtis bandžiau ir vaistais, o kartais ir tuo pačiu alkoholiu, dėl kurio gyvenant su vyru, iš dalies ir griuvo mano gyvenimas. 

Bet ir tai dar nebuvo pabaiga… Kaip minėjau, nors moteris, vadovaujanti slaugos ligoninei, kurioje dirbau, buvusi mano bendraklasė, net drabužėlių bendrasavininkė, susitikę po daugelio metų mes visai neradome kalbos, nors ir mano, ir jos gyvenime daugiau klaidų ir nuopuolių, nei džiaugsmo ir pakilimo. Sykį turėjau reikalų ir susikeičiau su kolege darbe, prieš tai, žinoma, gavus vadovės žodinį leidimą. Ir ką… grįžtu į darbą, o ji mane į kabinetą ir liepia rašyti prašymą atleisti iš darbo. Man atsivėrė praraja po kojom… Prasidėjo isterija, ėmiau raudoti balsu, puoliau ant kelių ir bučiavau jai kojas, kad tik neatleistų manęs, nes tuo metu tik taip viską suvokiau. Ji lediniu veidu mane atleido…

Likusi vienui viena, atstumta absoliučiai visų ir blaškoma kiekvieno, net ir menkiausio žodelio iš praeivio, aš neatlaikiau: prisigėriau vaistų, ketindama nusižudyti. 

Šiandien dėkoju aplinkybėms ir Aukščiausiajam, kad esu gyva. Ir ne tik. Gydžiausi depresiją, susigrąžinau gražius santykius su tėvais ir vaikais. Tai man tai labai svarbu, kasdien, nors ir per nuotolį, džiaugiuosi 3 anūkų mažais pasiekimais. 

Bet ir tai dar ne viskas. Esu labai dėkinga VšĮ Ignalinos rajono poliklinika vadovui Arvydui Rameliui ir Skubios medicinos pagalbos vyresniajai slaugos specialistei Dianai Vilčiūnienei, kad net ir po tokių išgyvenimų ir nuopuolių bei šmeižto iš ankstesnės darbovietės, jie manimi patikėjo, suteikė man galimybę būti žmogumi tarp žmonių. Trečius metus dirbu Ignalinos greitosios kolektyve. Esu tokia laiminga, kokia nesujaučiau turbūt niekada. Kiekvienas iškvietimas man – tarsi naujas atradimas. Važiuodama mėgaujuosi nuostabiais Ignalinos karšto vaizdais, sutinku vis kitokių žmonių, kaskart gaunu naują iššūkį. Atrodo, kad šis darbas sukurtas būtent man, o aš to net nežinojau. Žinoma, būna ir ypač sudėtingų situacijų, kirtinių, bet aš suvokiu, kad jos būtinos tobulėjimui.

Daugelį metų buvau prisirišus prie ligoninės ir netikusių asmeninių santykių, laikiausi įsikibus iš paskutinių. Ir kuo labiau kabinausi, tuo sunkesnius išbandymus gaudavau. Aš negyvenau, ir netobulėjau, ką turėtų daryti kiekvienas žmogus, aš tik egzistavau, merdėjau ir degradavau kaip asmenybė. Labai pykau ant žmonių, kurie buvo paskirti būti mano „kankintojais“, bet išsikalbėjus man per laiką atleido… juk jeigu ne jie, ne jų nepagarbus ir žeidžiantis elgesys su manimi, šiandien manęs čia nebūtų, aš nedirbčiau superinio darbo, kokį dabar dirbu ir net nežinočiau, koks jausmas pilnais plaučiais įkvėpti laimės. Ačiū visiems buvusiems ir esantiems mano gyvenimo žmonėms, už naują pradžią, už prisikėlimą! 

Autorės ir A. Dagienės asmeninės nuotr.