Mūrai nesiderina su gamta – sako Didžiasalyje žiemojanti fotografė Vita ČEPULYTĖ. „Po langais, kažkur kažkas žydi, bet jausmas – ne tas. Konkreti vieta geriausiai atskleidžia ir išsako gamtos tikrovę. Laukiu nesulaukiu, kada vėl grįšiu į gimtinę ir alsuosiu pilna krūtine. Ten viską jaučiu kitaip, giliai, o čia – tarsi dekoracija.“ 

„Labai norėtųsi, kad žydėjimas užplūstų galinga banga, visa per akimirksnį sužaliuotų… Pievos laukia savo valandos, nurudavę medžiai ir krūmai palengva keliasi iš žiemos miego. Ramiai kalasi pumpurai. Esu pavasario žmogus. Rytinis rūkas, saulės tekėjimas, nepasikartojanti kiekviena akimirka. Save vadinu rūko manjake, nes stengiuosi kuo daugiau fotografuoti rūkų, itin vertinu kitų kolegų darbus, kuriuose fiksuojami rūkai. 

Beje, rūkas turi 7 gradacijas, jis kyla tose šlapiose vietose, kurios, po žiemos, ilgiau lieka šaltos… O pavasario rytais ima šilti, prasideda žemės garavimas. 

Pavasarį, jau 5 val. ryto, dauguma fotografų gamtoje, laukia saulės tekėjimo. Tiksliau, laukia savo „auksinės“ valandos, kurioje galima sugauti unikalų kadrą. Kol saulė žemai, kol spindulių kritimo kampas dar specifinis, įmanoma ieškoti tobulybės fotografijai. Kiekviena ryto valanda suteikia kitokią charakteristiką gaunamam vaizdui. 

Gimtame kaime svaiginuosi galingu paukščių čiulbėjimu, Birvėtos pakrantėse iki pačių Petrinių siaučiančia gamtos gyvybės stichija. Sodų žydėjimas – ypatingas metas kiekvienam kuriančiam žmogui – vyšnių, slyvų, obelų šviesa – įkvėpimo ir dvasinio pakylėjimo šaltinis. Koks grožis ievų, alyvų, lazdynų, klevų žieduose. 

Po „auksinės“ valandos fotografija specialisto akimis netenka, praranda apimtį, tampa blynu. Iki 8 val. ryto verta ieškoti tų „auksinių“ valandų, o vėliau, saulė pakyla, kitaip krinta šešėliai. 

Nors fotografijoje, kaip ir kitose srityse techninės galimybės tobulėja, bet niekas nepakeis gamtos tikrovės, jos kalbėjimo. 

Vasarą, tylą kaime rasti itin sudėtinga – varnėnų čiulbėjimas, pempių, gervių klyksmai, gulbių giemininkių garsai ir visas kitas pavasarinis džiaugsmas tęsiaisi ištisas paras. Kiekvienoje akimirkoje – sava charizma ir paskirtis. Pavasaris žavus rytais, o rudeniui jau lieka vakarai su begalybe saulės atspalvių šešėliuose ir kitokia, tylesne branda. 

Kuriančiam žmogui labai svarbi vieta, kurioje atsiveria ramus ir nuoširdus dialogas su gamta, su Aukščiausiu. Ten esi savimi, alsuoji laisvai, be streso ir vidinės įtampos. Tuomet aplinkos grožis tampa dalimi tavęs, o pats laisvai jautiesi dalimi begalinio laiko ir Visatos.“

Autorė dėkoja už dialogą. 

Vitos Čepulytės nuotr.