Skip to content

Žemė tebelieka žmogaus maitintoja

Pavasaris pašaukė artojus į laukus. Kol išrankūs ir įnoringi pirkėjai iš 15 rūšių parduotuvėje renkasi mylimiausią kepalą, duonos kelias tęsiasi. Tikra duona nenukrenta stebuklingai iš dangaus, ją užaugina žmogaus protas ir rankos. Unikali gaminimo procesu ir savybėmis, duona šimtmečiais vadinama Dievo siųsta dovana žmogui. Kokie žemės ūkio darbai vyksta Lietuvos ūkiuose, ar žemė vis dar lieka maitintoja, kalbamės su Petro Mikšto ūkio vyr. agronomu Alfredu LUKŠĖNU (nuotr. kairėje).

„Gražus pavasaris, jau išsidėliojome darbus, datas, terminus. Visur privalome spėti. Po žiemos jau žaliuoja laukai, galvas kelia žiemkenčiai. Ūkyje šiuo metu intensyviai trešiami žieminiai rapsai, kviečiai. Dalis pernykščio derliaus vežama į Rygos uostą, iš kurio grūdai keliauja po visą pasaulį ir pasiekia galutinį pirkėją. 

Žemė lieka žmogaus maitintoja. Keičiasi technologijos, įvairūs mokslo pasiekimai lengvina, dar patogesniu žemdirbio triūsą, mažiau rankų darbo, bet visur reikalingas specialisto žvilgsnis. Visais metų laikais ūkyje vyksta nuolatinis žmogaus dialogas su žeme, be kurio nebūtų gerų rezultatų, nebūtų duonos ant mūsų stalo.

Nežinau, kiek jaunesnės kartos paveldės iš protėvių ir tėvų to magneto, vidinės traukos žemės darbams, bet mūsų kartoje dar gyva būtinybė nuolatiniam kontaktui – prisiliesti prie žemės, sodinti, auginti, rūpintis. Iš tėvų perimtas žemės ūkio darbų supratimas, elementari seka padeda ramiai jaustis, reguliuojant ir atliekant darbus didelio ūkio teritorijoje. Agronomijos mokslas bei jo galimybės stipriai keičiasi, todėl esi priverstas nuolatos atnaujinti profesines žinias, skaityti, domėtis pažangiomis technologijomis. 

Visgi, agronomas turi jausti žemę, pažinti laukus, dirvos savybes. Juozo Mikšto ūkyje taikomi naujausi, pažangiausi moksliniai metodai, bet visur labai svarbus žmogiškasis faktorius. Draugiškas, ne pirmus metus dirbantis kolektyvas gerai pažįsta visų laukų dirvožemio ypatumus, kiekvieną akmenį. Be žmogiškos šilumos, draugiškumo ir aplinkos supratimo būtų sunkiau sulaukti gero derliaus“, – sako A. Lukšėnas.

Juozo Mikšto vadovaujamame ūkyje vyksta aktyvus pavasarinis technikos judėjimas, kurio šurmulys traukia praeivių dėmesį ir primena, kad Rytų Lietuvoje žemdirbystė dar gyva. Čia rūpinamąsi kolektyvo gerbūviu, nuolatos atnaujinamas technikos parkas. 

Pasak A. Lukšėno, daugelį metų, pravažiuojant aplinkinius kaimus, esančius ūkio teritorijoje, liūdna stebėti tuštėjimo procesą. Kas laukia Lietuvos provincijos?.. Žmonės miršta, lieka tušti namai, atgyjantys, geriausiu atveju, vasarą. Norinčių studijuoti žemės ūkio profesijas kardinaliai mažėja, stinga specialistų. Suprantama, tuomet tampa itin populiariu ir paklausiu žodis mobilus – mobili biblioteka, parduotuvė, laiškininkas, agronomas, paklausios įvairios mobilios konsultacijos ir darbas per nuotolį. Deja… Tokioje situacijoje dažniausia nukenčia pats žmogus, jam teikiamų paslaugų kokybė ir prieinamumas. O žemės ūkyje gamta mėgsta nustebinti įvairiais netikėtumais, todėl be žemdirbio įsikišimo į derliaus auginimo procesus, geras rezultatas neįmanomas. Ūkyje būtiniausių darbų nustumti į šalį negalima, metų laikai nelaukia. O mes, dauguma vartotojų, kiekvieną dieną ant savo stalo dedame duonos produktus, net nesuvokdami kokį kelią jie nukeliauja iki mūsų. Kiek žmogiško rūpesčio ir pastangų įdėta į stebuklingą duonos kepalą?..

Kol karta iš kartos perduodama tėvų meilė žemei, Žemė kantriai lieka žmogaus maitintoja. Šiandienos duonos kokybė – žemės ūkio specialistų rankose, nuo kurių darbų nuoseklumo ir regėjimo priklauso duonos-mūsų visų ateitis. 

Autorė dėkoja už dialogą.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje