Pavasaris, kurį laiką buksavęs nepastoviais, kontrastingais orais, staiga pasitaisė. Gal todėl taip greitai prabėgo ir Šv. Velykų, ir Atvelykio laikotarpis. Kai pavasarį šilta, atrodo ir laikas spėriau bėga. Jau kelinti metai buvo įprasta per velykinį laikotarpį sulaukti sniego ir gana šaltų dienų. Bet kasmet – vis kitaip. Dar neseniai meteorologai, įvairūs orų spėliotojai rimtesnį atšilimą prognozavo tik nuo trečios balandžio dekados, o pavasarinė šiluma atkeliavo visu dešimtadieniu anksčiau. Labai džiaugtis balandžio šiluma nevertėtų, nes didėja tikimybė, kad gegužė gali būti vėsoka. Itin nesinorėtų šalnų per sodų žydėjimą. Dabar visi vykstantieji gamtoje procesai, lyginant su daugiamečiais stebėjimais, savaite ir daugiau lenkia savo laiką.

Pas žemės gėrybių puoselėtojus darbai vyksta visais frontais, kai kur net dirvos tampa jau per sausos, kaimo keliai jau dulka. Pienininkystės sektoriaus ūkininkai, atrodo, truputį aprimo, nors žadama 8 mln. eurų parama, suprantama, per maža. Degalai, dujos, elektra atpigo, bet prekybos tinkluose maisto prekių atpigimas nejaučiamas. Kai kainos aukštos, yra vienas privalumas – prekių asortimentas didesnis, maistas atkeliauja iš tolimiausių pasaulio kampelių. Štai šilauogės žiemą pas mus atkeliauja net iš Argentinos, Čilės, PAR, šviežios bulvės – iš Egipto, braškės – iš Graikijos, Ispanijos. Tiesa, mūsų ūkininkai braškes išmoko auginti šildomuose šiltnamiuose ir jau nuo gegužės vidurio galima tikėtis ir lietuviškų braškių uogų.

Pas stambiuosius ūkininkus vieni darbai, rūpesčiai, o pas sodybų, mažų sklypų savininkus – kiti darbai.  Balandis – švaros mėnuo. Suprantama, šiais laikais leninių talkų niekas neorganizuoja, reikia patiems apsikuopti. Reikia paskubėti su vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimo, retinimo darbais. Pumpurams sprogstant, reikia nupurkšti sodus nuo grybinių ligų ir kenkėjų. Baidyti kurmius iš sklypų. Vis dar reklamuojama, kad galima išbaidyti juos ultragarsiniais prietaisais. Nežinau, ar kam nors tas metodas pasiteisino.

Šiemet, kaip reta, ten, kur auga klevai, iš sparnavaisių pridygo labai daug klevų. Pernai metai buvo palankūs klevams subrandinti daug kokybiškų sėklų, o nešalta žiema sudarė labai geras sąlygas sėkloms sudygti. Man kilo mintis – kodėl miškininkai neveisia klevynų mišriuose miškuose su ąžuolais, liepomis, kai itin masiškai nuo invazinio grybelio džiūsta pažeisti uosynai. Atrodo, klevai ir sparčiai auga, ir neišrankūs dirvožemiui, gerai atlaiko klimato šiltėjimą, mediena vertinga, medžiai išskiria daug nektaro, be to, rudenį gelstantys lapai pakelia rudeninę nuotaiką. Po kelių dešimčių metų galima būtų išgauti vertingos sulos (joje iki 4 proc. cukraus), panašiai kaip Kanadoje, kur iš cukrinių klevų gaminamas klevų sirupas. Kompostavimui vertingi ir klevo lapai, nors kai kam nelabai prie širdies prikritusių lapų grėbimas sodyboje. Prisimenu, kai studijų laikais per spalines keliaujant po Karaliaučiaus kraštą ir atkeliavus į K. Donelaičio gimtinę Tolminkiemį, dabar vadinamą Čystyje Prudy (nors bridome gyvenvietėje vos ne iki pusės kelių per purvą), bet miške teko bristi tikrai iki kelių per klevų lapų jūrą. Pagalvojau, kaip gerai būtų ukrainiečių gynėjams maskuotis klevų lapų jūroje, atakuojant ir ginantis nuo Putino kariaunos užpuolikų.

Laukuose, pievose, žiemkenčių plotuose kasdien vis daugiau žalumos: žydi žibuoklės, pražydo nuodingieji žalčialunkiai, ievos krauna žiedus. Suskrido dauguma sparnuočių rūšių. Miškai, sodybų želdiniai skamba nuo įvairiausių paukštelių giesmių, bet ar pažįstame ir ar norime pažinti elementariai bent tas jų rūšis, kurios laikosi, gyvena prie sodybų. Žinoma, galima užjausti tuos, kurie negali būti gamtoje ir yra alergiški žydinčių augalų žiedadulkėms. Pavasaris skuba ir mes nepraleiskime progos pasidžiaugti atbudusia gamta.

M. Čepulio nuotr.