Skip to content

Velykinės zuikio dovanos

Pranas ZUBRICKAS

Greitai bėgant pavasario dienom, jau atšvęstos bene labiausiai laukiamos pavasario šventės – Šv. Velykas ir Atvelykis. Nugrimzdus į vaikystės laikus iki mokyklinio amžiaus, tuomet švenčiant Velykas man labiausiai įsiminė zuikio (kiškio) dovanos lovelėje velykmečio ryte. Tuose mokykliniuose metuose, suprantama, ką tėvai sakydavo, tuo šventai ir tikėjau. Žinoma, įsiminė ir šeimos narių dalyvavimas margučių dažymo procese, ir ridenimo žaidimai. Bet labiausiai man norėjosi susigauti zuikių (kiškių), kad jie man neštų dovanas ne tik per Velyka, bet ir nuolat. 

Jau nuo 6-erių metų pradėjau galvoti, kokiu būdu susigauti laukinių kiškių. Bet jau einant į pirmą klasę išsiaiškinau, kad dovanas po lovelės pagalve atneša ne zuikis, o tėvai. Tiesa, noras turėti kiškių nepraėjo, juolab, kad kaime laikėme gana daug triušių, kuriuos man, kaip vyriausiam iš penketo vaikų, visa priežiūra ir buvo patikėta. Labai norėjosi sukryžminti triušius su kiškiais ir pažiūrėti, kokie gims jaunikliai. Aš iki 7 klasės kasmet apie 300 dienų praleisdavau išvykose, su savo šuneliu Margiu klajodamas po apylinkes.  Praktiškai kasdien susidurdavau su kiškiais ir žinojau, kur jie laikosi, kur dienomis ilsisi. Kadangi šie metai pagal rytiečių kalendorių yra Triušio (Kiškio), tai plačiau apie juos. 

Pirmiausia iš prisiminimų skrynelės. Kasmet, prasidėjus  kiškių medžioklės sezonui, medžiotojai praeidavo pro mano tėvų sodybą. Kartą jiems pasisiūliau parodyti, kur laikosi ,,mano“ kiškiai. Vienas iš medžiotojų sutiko su mano pasiūlyta paslauga, o kiti nuėjo savo žinomu maršrutu. Po kelių valandų sutartoje vietoje susitikome. Mano medžiotojas 4 kiškius sumedžiojo, o likusieji tik vieną. Po kuriuo laiko jie prisistatė jau į namus ir aš, leidus tėvams, vėl dalyvavau kiškių medžioklėje. Vėl buvo sumedžioti 4 kiškiai. Kitais metais jie vėl mane pasiėmė, bet jiems teko nusivilti. Taip juos pravedžiau per medžioklės plotus, kad nei vieno ,,mano“ skeltalūpio nesumedžiojo. Suprato, kad aš specialiai jiems nerodžiau, kur jie laikosi. Gal taip nebūtų atsitikę, jei jie būtų man, pypliui, bent kokį saldainį pasiūlę, ar kokią kapeiką davę. 

Norėdamas susigauti kiškučių, eidavau su šuneliu Margiu į medžioklę bulvių laukuose. Pabaidytas kiškutis bėga vaga ir pasiekęs jos galą, peršoka į kitą eilę ir grįžta atgal. Ten aš laukiu ir griūnu skersai vagos. Ne visuomet pavykdavo, nes pro pažastį dažnai praslysdavo, tačiau ne vieną kiškutį tokiu būdu, vis dėlto, su Margio pagalba pavykdavo ir susigauti. Prisimenu vieną momentą, kai vėlyvą rudenį, grįždamas iš mokyklos, pakeliui susigavau visiškai mažutį kiškelį. Tokie vėlyvos vados jaunikliai vadinami lapkritinukais. Jis gyveno kambaryje, smagiai žaisdamas su kate. Bet atėjus žiemai, gruodžio pradžioje, staiga dingo. Visi šeimos nariai labai nuliūdo, niekaip negalėdami išsiaiškinti dingimo priežasties. Jei būtų pabėgęs į lauką, būtume pastebėję sniege pėdsakus. Ir tik prieš šv. Kalėdas paaiškėjo dingimo priežastis.  Tvarkant patalpas prieš šventę, palovėje buvo rastas kiškučio kailiuko gabalėlis. Pasirodo, katinas, nors ilgą laiką bendravo ir žaidė su kiškučiu, bet kartą matyt užsinorėjo kiškučio mėsytės. Esu pastebėjęs, kad laikytas namuose, atrodo, visai prijunkęs prie žmogaus kiškis, vos paleistas į lauką taip sprunka, tarsi laukinis, kaip mat sulaukėja. 

Bet yra gyvūnų, kurie net po trumpo kontakto taip prijunksta, kad atsikratyti jais tampa problema.  Prisimenu, kai su kurso kolega Arūnu per zoologinę praktiką bene pirmą kartą Lietuvoje, Labanoro girioje, radome perintį mažąjį erelio rėksnio lizdą su jaunikliu. Atliekant augimo matavimus jis taip priprato, kad jau kai ruošėsi savarankiškam skrydžiui, teko slėptis, kad nesektų mus iš paskos į stovyklavietę. 

O grįžtant prie kiškių, tai mūsų krašte, ir ne tik pas mus, pilkųjų kiškių katastrofiškai mažėja. Skaitytojai tikriausiai žino, kad pas mus gyvena ir baltasis kiškis, kuriam klimatinės sąlygos dėl klimato kaitos darosi prastesnės. Dar prieš keletą metų Ažušilės miškuose pasitaikydavo sutikti vieną kitą baltąjį kiškį. O prieš keletą metų, esant gyvam ilgamečiam Švenčionių r. vyr. aplinkos apsaugos inspektoriui, kurso kolegai Jonui Jaksebogai, kalbėjomės su juo apie medžioklę. Jis sako – dalyvavau medžioklėje ir spėk – kiek lapių buvo nušauta per vieną medžioklę. Sakau, gal 5–6, o jis atsakė – net 13 lapių, o kiškiai tik keli (skaičiai neužsifiksavo atmintyje, nes šokiravo nušautų lapių skaičius). Tai iš kur bus kiškių, jei lapių kelis kartus daugiau. Tai akivaizdžiai prieštarauja pagrindiniam biologijos dėsniui, kad aukų (žolėdžių) ir plėšrūnų masės santykis turi būti 10:1. Kiškių populiacija kenčia ne tik nuo lapių, bet ir nuo kranklių, gandrų, kurie mielai jauniklius ,,įtraukia“ į mitybos meniu sąrašą. Iš studijų laikų menu vieną žiemos slidžių žygį po Suvalkijos kraštą. Lipant tuomet į Rausvės piliakalnį, kiškiai pabiro į visas puses. Gal kokius 5–6 kiškius vienu žvilgsniu galima buvo matyti. Jie, tarytum sniego kamuoliai, ritosi žemyn nuo kalno. 

Dabar natūralioje gamtoje kiškiams nebelieka vietos. Rapso laukuose ne tik kiškių nerasi, bet ir kitiems gyviems organizmams nėra ten vietos gyventi. Todėl kiškiai kartais pasirenka visai nebūdingas vietas. Prieš keletą metų sodyboje šienaujant su dalgiu garšvas triušiams, po obelimis kažkas sujudėjo. Pirma mintis –nejaugi pilkas akmuo. Pasirodo, per kokius 20 metrų nuo gyvenamojo namo kiškė atsivedė 4 kiškučius, iš kurių vieną teko ištraukti, kas mane labai nustebino, net iš po šiltnamio pamatų. Paprastai kiškiai į urvus nelenda ir neveda jauniklių, tik triušiai be urvų gamtoje negali išsiversti. Bet ir besiglaudžiantiems kiškiams prie sodybų  ne rojus, ten jų laukia katės. Jei situacija nesikeis, ko gero pilkieji kiškiai atsidurs Raudonojoje knygoje, kaip tai atsitiko su kurapkomis.

Mariaus Čepulio nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here