Praėjusį penktadienį Dysnos bibliotekoje įvyko parodos, kurioje eksponuoti darbeliai iš antrinių žaliavų, uždarymas. Renginyje dalyvavo kūrėjai – Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centro, dienos centro vaikai, socialinė darbuotoja ir kūrybos darbų vadovė Stasytė Baranauskienė ir filialo bibliotekininkė Vanda Laurinavičienė. 

Eksponuojamais vaikų darbais, jų išmone keletą mėnesių stebėjosi Dysnos bibliotekos lankytojai ir svečiai. Parodoje „Prikeltas antram gyvenimui“ galima buvo pamatyti darbelių iš laikraščių (lentynėlė), sugadinto, netinkamo kopijavimo popieriaus (vazos), nepanaudotų vienkartinių kaukių (gėlės), kartoninių dėžių (krepšeliai), darbelių iš kiaušinių padėklų (lėkštės, dubenėliai). Vaikai panaudojo ir tualetinio popieriaus ritinėlius (pinti krepšeliai) ir šiukšlių maišus (gėlytės). 

Peržvelgdama įdėto triūso rezultatus, darbelių vadovė S. Baranauskienė pastebėjo, kad technologiją teko nuolatos tobulinti kūrybos proceso metu, ieškoti naujų galimybių, pačiai prisiminti kažkada skaitytus patarimus. Vaikų fantazija beribė, kuomet šalia esantis pedagogas sumaniai ir išradingai atlieka pagrindinį vaidmenį – parodo tikslą, veda reikiamu keliu. Vaikams visur labai svarbus suaugusiojo pavyzdys ir gerai, kuomet jis užkrečiamas, patrauklus, bet nenuobodus.

Kalbėdama su pedagoge Stasyte Baranauskiene, supranti, kad pašnekovė – pašaukimo žmogus, gebantis dalintis gyvenimo džiaugsmu su visais, mokantis naujomis idėjomis „užkrėsti“ aplinką, nebijantis iššūkių ir naujovių. Bet… „Be meilės vaikams nebūtų nieko – nei pedagogo profesijos paieškų, nei kūrybos rezultatų“, – sako S. Baranauskienė. Pasak socialinės darbuotojos ir mokytojos viename, gyvenime teko susidurti su situacijomis, kuriose galėjo prigęsti asmeninis vidinis džiaugsmas ir azartas, tačiau negandoms, visgi, nepavyko sumažinti įgimto veržlumo, poreikio šypsotis, dalintis džiaugsmu su aplinka. Vaikai – stebuklingų atradimų ir spalvų pasaulis, kuriame niekada nebūna manatoniška, nuobodu. Visada kažkas vyksta, keičiasi, sulaukiama netikėtų rezultatų. Mes galime nuoširdžiai juokauti, nes visi jau perpratę mano azartišką būdą… Esame savikritiški, galime nusijuokti vieni iš kitų asmeninių trūkumų ir ydų. Jei kažkas į darbą eina dėl gaunamo atlygio ar kaip į katorgą, tai tikrai ne aš. Bendravimas su vaikais ir jaunimu – tapo gyvenimo varikliu, o pedagogika – neatskiriama būties dalimi.

Kūrybos procese nuolatos geriau pažįstame vieni kitus, visada stebiu vaiką, išklausau, patariu. Kartu ieškome geriausio, optimaliausio darbo rezultato – pasakoja pedagogė, kurios kūrybos vaisiai nesiliauja stebinti aplinkinių. Uždarydama darbelių iš antrinių žaliavų parodą, Stasytė Baranauskienė jau atgabeno Dysnos krašto žmonėms naują grožį – jos ir dienos centro vaikų paveikslus, sukurtus naudojant vilną ir popierių. Paroda skirta Motinos dienai, bibliotekoje veiks nuo gegužės 7-osios. I Paveikslai – nuostabūs naujais kūrybiniais atradimais, itin patrauklūs spalvine gama. Įtariu, kad jų kelionė per rajono įstaigas tik prasideda, nes pirmieji lankytojų vertinimai nepalieka abejingų mokytojos ir jos auklėtinių sukurtam menui. O pedagogės užsidegimu ir darbštumu tenka stebėtis ne vienam – gal nėra tokių rankdarbių, kurių negebėtų, nedrįstų išmėginti, kurti talentinga pašnekovė. Paklausta apie gimtinę, Stasytė nusišypso – „Reškutėnai, visi gebėjimai ir talentai atsinešti iš šeimos, tėvų namų. Betarpiško ir nuotaikingo bendravimo ten niekada mums nestigo. Tėvelis Jonas labai mylėjo knygas, iki paskutinės gyvenimo dienos skaitė, kol vietinėje bibliotekoje neliko neperskaitytų knygų. O tada net supykdavo, kad nerandu jam naujų – prisimena pedagogė. Iš tėvelio ji paveldėjo tą didelę meilę skaitymui – vaikystėje, kaip ir daugelis, itin mėgusi pasakas, laisvalaikiu dabar skaito detektyvus, literatūros klasiką, domisi psichologija.

Nuoširdžiai pavydžiu dienos centro vaikams kūrybingo ir energingo žmogaus, apdovanoto pedagoginiu talentu, nepavargstančio kalbėti artimui meilės kalba, reginčio ir suprantančio aplinką. Be pedagogės Stasytės Baranauskienės ir jos dienos centro vaikų grupelės kūrybos, nublanktų Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos centro erdvės, kitokia būtų Dysnos bibliotekos lankytojų nuotaika, ir mes, spaudos darbuotojai pajustume talentų stoką savo rašiniams. 

Mylinčių ir kuriančių žmonių galia – beribė, neišmatuojama, tvari. Norėtųsi visiems kūryboje linkėti drąsos ir tikėjimo Aukščiausio vedimu, be kurio neišsiskleistų genijų žiedai, nebūtų tokių parodų ir susitikimų. Nebijokime viešinti turimų talentų, kalbėti apie pašaukimus. Žmogaus misija – žemėje kurti grožį, širdyje nešti šviesą. Kuo daugiau – grožio ir gėrio kalbos visai Lietuvai. Kuo daugiau – kūrybos taurinančios žmogaus dvasią.

Autorės nuotr.